Be nuotykių neapsieinama arba antra dalis po Taip jau būna...

Prieš tęsdama savo pasakojimą noriu įterpti, kad praleidau ganėtinai įdomų įvykį. Mūsų buto šeimininkė, kadangi jautėsi labai kalta, kad keičia mums dušą visas tris dienas ir mes vargšeliai (čia labai jos mėgstamas žodis) neturime kur nusiprausti dvi dienas iš eilės, gamino valgyti!!! Grįžtam į namus po paskaitų, o ant stalo garuoja kepta višta su obuoliais ir salotom! Kitą dieną daržovių sriuba ir lazanija! Kartais kai pagalvoji tikrai nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą. Ir pati šeiminkė sakė, kad ji labai prisiriša kiekvieną pusmetį prie naujų gyventojų,o kiekvieno išvažiavimas jai prilygsta kaip savo vaiko išleidimas iš namų. Jau ir dabar prasitarė, jog ji yra panikoje,kad artėja Ievos ir mano išvažiavimo laikas.

Tai, ką baigiau tuo, kad atsiduriame Barselonos oro uoste. Patikros dar neleidžia mums pereiti, tad pasukame link kavinukės, kuri tuo metu pusiau dirbo, bert užplūdus tokiai bangai keleivių iškart atsidarė pilnai. Praeinant patikra per daug kabinėjamasi nebuvo, nes žmonių kiekis ir vėluojantys skrydžiai turbūt nelabai leido tą daryti. Laukimo salėj mūsų nuotaikos nelabai pakilo, nes skrydis į Milaną vis dar neturėjo savo vartų, kai jau į Romą ir Alikantę keleiviai buvo pajudėję. Kadangi Zaragozoje neįžiūrimas rūkas lėktuvai leidosi taip pat Barselonoje (Kurso draugas vokietis Trutz pasakojo, kad tą dieną jis turėjo parskristi iš Sevilijos,o lėktuvas virš Zaragozos skraidė visą pusvalandį ir bandė nusileisti,nepavykus skrido į Barseloną- manau, kad tai ekstremalių išbandymų metas).O keleivius autobusu vežė į Zaragozą, tad ir mums buvo kilus mintis,gal sėdam į tą autobūsą ir atgal į namus? Bet ne!!! Noras pamatyti Kalėdinį Milaną buvo daug didesnis. Ir mes pagaliau išskridom!! Tad Milane atsidurėme vienuoliką vietoj planuotos penktos valandos. Tuomet nuo oro uosto autobusu apie 40 min. iki pačio Milano centro. Pakeliui Milanas pasitinka tik didžiuliais fabrikų pastatais. Atvykus taip vėlai nebespėjome į paskutinį metro, o ir pasirinkimo kur pavalgyti nelabai daug turėjoe, tad pasirinkome McDonals(Žinau, kaip visi paprieštarautumėte apie tokį maistą, bet kad jau nebuvo kur kitur dėtis, Italai ne ispanai, taaaip nesivėlina)Kadangi kokiais autobusais važiuoti nežinojome pasirinkome taksi paslaugas, kainavo nemažai,bet būnant keturiese ir padalinus gavosi visai normaliai. Geriausia tai, kad taksistas pravežė pro pačias pagrindines gatves, kurios žerėjo kalėdinėmis lemputėmis, Armani, Cavali reklamomis ir žmonių eilėmis prie prestižinių klubų. Savo hostelį radome nesunkiai, tik pirmas įspūdis buvo ne koks..teko lipti į ketvirtą aukštą laukiniais laiptais,kurie namo viduje-sienos aotrodė baisokos. Liftas tai toks senovinis,kaip rodo per filmus (man kažkaip labiausiai iš Komisaro Rexso įstrigę), bet mums jis toks nepatikimas pasirodė. Paskambinus į hostelio duris, atidarė moteris virš penkiasdešimties savo galvą užsirišusi skarele. Taip ir nesupratau,,kurios ji religijos indų ar musulmonų..Moteris buvo tikrai labai maloni ir pagailėjo, kad mūsų kelioė buvo tokia ilga. Žemėlapyje parodė kaip nuvykti iki centro ir svarbiausias vietas. Kadangi buvome keturios,gavome ir savo atskirą keturvietį kambarį, su dušu!!! Juokingiausia, kad dušas tikrąją ta žodžio prasme stovi kambaryje, o ne šalia kokioj atskiroj patalpoj. Bet nieko, hostelyje buvo ir bendra vonia, tad išgyvenom.

Kitą dieną aplankėme Milaną: miesto centrą sudaro Katedros aikštė ir ovalo formos viduramžių senamiestis. Milano katedra - penianavė bazilika, 1387m. pradėta statyti.Tai pirmoji pagal dydi Italijos bažnyčia. Jos ilgis 158 m, plotis 93 m, aukštis 180 m.Viename aukščiausių bokštų pastatyta paauksuota vario Madonina- garsioji Dievo Motinos statula. Praėjome pro La Scala garsųjį teatrą, prieš jį La Scala aikštėje stovi paminklas Leonardui Da Vinčiui. Pasivaikščiojome ir po Sforcų pilį (Castello Sforcesco). Architektūrinį ansamblį sudaro rūmai, juosiami sienos su kampiniais bokšteliais, pagrindiniai vartai, vidaus kiemeliai. Tai viena prašmatniausių Italijos pilių.Dabar čia įsikūręs dailės muziejus ir pinakoteka. Čia galima pamatyti paskutinį nebaigtą Mikelandželo kūrinį - Pieta Rondonini. Deja, nepavyko apsilankyti Santa Maria delle Grazie vienuolyne, jame yra garsioji da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“. Pasirodo norint apsilankyti turi būti bent dieną prieš užsirezervavęs vietą. (Tad reikės dar sugįžti į Milaną). Apsilankėme, žinoma,  ir garsiosiose gatvėse ( O kaip gi kitaip, juk Milanas viena iš pasaulio mados sostinių), kur seka viena parduotuvė po kitos, o žmonių kiekis toks, kad su minia įbanguoji į parduotuvę ir su minia išbanguoji. Kadangi dienos pasitaikė šaltos, tai pabimbinėti taip buvo smagu. Apsilankeme ir populiarioje amerikiečių parduotuvėje Abercrombie & Fitch, kur visi darbuotojai yra daugiau ar mažiau modeliai, su tavim sveikinasi kiekvienam aukšte, klausia kaip sekasi ir siūlo kartu nusifotografuoti (truputi dirbtina, bet pati idėja smagi). Na ir kas be ko buvome ir Via Monzoni, kur šalia Armani parduotuvės ir Nijolės kailiniai.

Grįžus iš Milano iki kelionės į namus turėjome tik pora dienų. Beje Milano kelionės metu Ispanijoje buvo atostogos, kadangi ispanai šventė savo Konstitucijos diena ir Mergelės Marijos kaip be nuodėmių, tarp šių dienų viena diena išeina darfbo, o po to savaitgalis, tai ispanijoje tiesiog gaunasi penkios dienos iš eilės laisvos. Tad po šių atostogų susitarėme su dėstytojais , kad išvykstame savaite anksčiau, negu baigiasi paskaitos. Dėstytojais buvo labai malonus, palinkėjo gero kelio ir gražių švenčių, o visas užduotis sutarėme, jog atsiųsime elektroniu paštu.Jokios lietuviškos gaidelės: čia ne mano problemos ir pan. Kalėdinės nuotaikos buvo dar labiau sustiprintos. Tad paskutinį vakarą priėš išvykstant darėme Kalėdų vakarienė savo buto ir kitiems artimiems draugams. Visi atsinešė kašką pagaminto jų pačių ar primenančių jų šalį (tad turėjome ispanišką tortija, prancuzišką pyragą, vokiškų mieduolių ir pan.)Kepėm vištas ir pyragus su Ieva, puošėm kalėdiškai stalą ir džiaugėmės artėjančiais namais. Žinoma, kaip visuomet paskutinę dieną daug darbų ir nieko negali suspėti.( O sunkiausia lagaminas! Tilpo tik lauktuvės ir kalėdinės dovanos.) Svečiams išvykus apsikeitėme kalėdinėmis dovanėlėmis su buto merginomis. Buvo labai smagu ir juokinga- pradedant nuo "tigrinių" tapkiu ir baigiant pakabukais ant kaklo.

Kitą rytą turėjome kartu anksti su Ieva išvykti į Madridą, ten praleisti visą dieną, o kitos dienos ankstų rytą išskriti į Lietuvą. Bet žinote kaip būna: Žmogus planuoja,o Dievas juokiasi. Paryčiais Ieva pasijuto labai blogai, tad po diskusijų aš išvažaivau į Madridą viena. Po trijų valandų kelionės autobusu atsidūriau Ispanijos sostinėje. Žinoma, autobusų stoties dydis pribloškia, bet kaip visada su informacijos pagalba susiradau metro žemėlapius ir patraukiau į   vadinamuosius "Madrido plaučius" -Ritero parką .Parkas didžiulis - 1,4 kvadratiniai kilometrai. Pačiame miesto centre, šalia Alcalos vartai ir Garsusis El Prado muziejus.Parkas tikrai įspūdingas ir su gražiomis skulptūromis, galerijomis ir ramiu ežeru(kuriame irstosi valtelėmis). Aplankiusi parką, nusprendžiau susirasti El Prado muziejų, tačiau sus savimi turėdama tik metro žemėlapį nelabai gaudžiaus, tad užkalbinus pagyvenusio amžiaus senuką, gavaus tikslius nurodymus,o kartu jis nusprendė mane palydėti, nes ėjo į tą pačią pusę. Pakeliui einant išsiaiškinom, kad jis moka kalbėti angliskai, gyvenęs Londone ir kaip gaili jog šiuolaikinis Ispanijos jaunimas nesimoka kalbų. Kadangi muziejų pasiekiau  kai jau buvo pietų metas nusprendžiau vidų aplankyti vėliau (juolab kad studentams visada nemokama, o nuo šeštos valandos vakaro nemokama visiems, šiaip bilietas kainuoja 8 eurus). 

Pietauti susitikau su vienu Ievos ir mano draugu Jose Andresu.(jis baigęs teisę Zaragozos universitete ir daug padėjo mums renkantis dalykus, o dabar studijuoja teisės magistrą Madride)Susitikome su juo ir jo drauge jau visai kitame Madrido rajone (teko tą diena su metro nemažai pavažiuoti) Kaip Andresas pasakojo rajonas toks labiau turtingųjų,tad sakė nesistebėti jei sutiksi daug užriestom nosim ir nesaknčių atsiprašau jei užklius su savo Chanel maišeliu. Po susitikimo su Andresu aplankiau El Sol ailštę, kurioje stovėjo Kalėdų eglutė ir žinoma prasideda visos parduotuvės. Žinomos ir nelabai, bet daug didesnės negu čia Zaragozoje. Akys labai daug norėjo, bet žinodamą savo problemą su lagaminais nieko negalėjau padaryti. Vakare aplankiau Prado muziejų. Šis muziejus yra vienas turtingiausių pasaulyje meno muziejų. Jis garsėja pačia didžiausia pasaulyje Ispanijos dailininkų darbų kolekcija, be to, jame gausios ir daugelio kitų Europos šalių dailės mokyklų kolekcijos. Labai patogu tai, kad gali pasiimti nemokamai įvairių lankstinukų, kuriuose aprašyti skirtingi tapymo laikotarpiai ir netgi gidas su saugomais šedevrais. Būdama muziejuje juo ir nusprendžiau pasinaudoti. Tik, žinoma, muziejus didžiulis ir jo viso apeiti nespėjau, jau 20val. uždaromas. Tačiau beklaidžiodama tarp meno kūrinių netikėtai sutikau ir savo draugę meksikietė Maria Teresa (rašydama draugų vardus įsivaizduoju,kaip jums atrodo,kad jie kaip iš serialų), ji atvyko pasitikti savo draugo atkeliaujančio iš Meksikos ir iš to pačio terminalo kaip ir aš su Ieva skris į Paryžių. Atvykusiems iš už Atlanto išnaudoti galimybę pamatyti Europą labai svarbu( o dar kai ryanair siūlo bilietą už šešis eurus į vieną pusę). 

Tad pavakarieniavus vykau į oro uostą laukti Ievos, kuri namie prasikankus vėlai nakti atvyko. Taigi kaip suprantate naktis oro uoste, pirma prie lagaminu,nes jie buvo labiau išsipūte negu ryanair leidzia,teko perdelioti daiktus.Tiksliau užsirišti tris šalikus, apsivilkti pora megstinių ir viltis kad po paltu esančio rankinuko nepamatys. Perejus patikrą keletą valandų snustelejome ir ant suoliukų (turimas šaliku ir megstinių kiekis praverte kaip pagalvė). Tuomet jau sekė skrydis į Briuselį, trys valandos labai mažame orouoste, kur šneka tik prancūziškai ir Ievai buvo labai sunku papraštyti karšto vandens,kad galėtų vaistus išgerti, o iš ten į Kauną. Beje, tuomet lektuve dar sutikau kursiokę taip pat iš Erasmus'o grįžtančią Kalėdoms. Nusileidus buvo gera pamatyti laukiantį tėti su mano žiemine striuke rankose. Gera grįžti į namus.

Maniau, kad į šiandieną viską sutalpinsiu, bet teks palaukti trečios dalies: Kaip mes skridom atgal į Zaragozą ir egzaminų sesija.

Taip jau būna...Pirma dalis

Žinau, negražu..Apsileidau!!! Tiek laiko nerašiau ir laikiau nežinioje. Bet taip jau būna. Įsuka ratas ir daros vis sunkiau prisėst ir sudėliot savo mintis. Po Valencijos rodos didelių kelionių nebuvo, tik kasdienybės nuotykiai, jie čia dar rašyti lapkričio pabaigoje, tik nepapublikuoti (maniau, gal ne taip svarbu?)
Lapkričio paskutinė savaitė: "Na štai atėjo ir čia šalčiai. Naktį termometro stulpelis nukrenta iki -1, o diena vos +5 pasiekia. Pripratus prie gero Ispanijos oro toks jau nebedžiugina, o jei dar lietinga diena pasitaiko, tai tik ir noris lindėti šiltoj lovoj. Nors su šiluma bute ne visiems ispanams sekasi. Štai pas mus butas šildomas elektriniu boileriu, kuris atšalus orui pradėjo rytais vandens šilto mums nebeduoti.(tiksliau turim to vandens, bet ten vis reikia priėjus pasukinėt, ko anksčiau netekdavo daryt) Bet mes ne vieninteliai tokie. Šiandien (lapkričio 11d.) visam mieste pridaryta kliūčių ir darbininkai gręžia gatves ir tikrina vamzdžius. Šeiminkė pasakojo, kad šildymo kompanijos sulaukė daug skambučių,o kaip žinia ispanai prie šalčio nepratę. Jie ir patys sako, kad dar čia turėtų būti ruduo, o šis netikėtas šaltis juos stebina taip pat kaip ir visą europą...

Turbūt būtų ir nieko tas šaltukas, jei galėtum į šiltą vonią įlįst kai tik užsimanai,bet kad ne. Gi mūsų šeiminkė nusprendė, kad vonią reikia pakeisti didžiuliu dušu. Pažadėjo, kad užtruks dvi dienas, o tuo pačiu pakeis ir naujomis plytelėmis. Galu gale gavosi taip kad plyteles keis tik toj pusej kur dušas, o darbai iš dviejų dienų jau pratesti iki trijų( kažkaip nė vienas nesistebime, tik tris dienas be dušo sunkiau tvert negu dvi) Beje, darbininkai klijuojantys plyteles, atvyko net 10 min. anskčiau negu buvo sutarta, bet man pradėjus su jais kalbėt ispaniškai nebuvo labai kalbūs. Pirma mintis kilo, gal užsieniečiai? Ir neklydau, pasirodo - rumunai.

Nors tiesą sakant labai jau skųstis dėl dušo negaliu. Gi lankau sporto klubą, tad galiu praustis ten kiekvieną dieną. Taip pat kartu lanko ir Ieva, ir kartu gyvenantis italas Carlo(planuoja prisidėti ir likusios buto draugės: Amelia ir Lisa). Pirmas apsilankymas sporto klube nemokamas (nors kitur net tris apsilankymus gali gauti nemokamus). Kaip ir visoj Ispanijoje darbuotojai labai draugiški ir paslaugus-po penkių minučių pradeda tave vadinti brangioji, dukrele), tačiau skirtingai reaguoja, kad esi užsienietis. Vienas treneris nusprendė,kad mes visai nemokam ispanų kalbos, tad visus pratimus rodė mudviem tik rankų judesiais(pvz.:akis į viršų-tai ir beda su pirštu sau į akis ir į lubas, arba norėdamas parodyti,kad turime jausti tempimą pilvo srityje, vis į jį baksnoja) teko įrodinėti, kad ir kalbėti mokam. O vat klubo savininkė pasidžiaugė, kad turi klientų iš viso pasaulio, o mes lietuvaites pirmosios.Kitas treneris Jesus jau antrąjį mūsų apsilankymą mokėjo mūsų vardus. Pilates užsiėmimų treneris per relaksavimo dalį pribėgęs vis aiškina, kad užsimerktume, bet gi užsimerkus aš nematau kaip pratimus daryti! (po poros kartu treneris pasidavė, bet ir mes išmokom naujų žodžių reiškiančių pratimus ir atsimerkti tenka vis rečiau).

Na jei jau pradėjau apie sportą reikia pakalbėti ir apie Ispanų religiją - futbolas!!! Jis čia toks populiarus(ir man rodos, populiaresnis negu krepšinis Lietuvoje). Taigi pirmadieniį vyko rungtynės tarp dviejų geriausių Ispanijos futbolo klubų: Madrido Realas prieš Barceloną. Dar prieš varžybas spauda mirgėjo straipsniais apie tai ir spėlionėmis, žaidėjų lyginimais (ir netgi jų antrųjų pusių), o tą vakarą kokiam nors bare rasti laisvą staliuką buvo be šansų. Net gi dėstytojas per paskaitą pasakė, kad rungtynės bus turbūt vienos geriausių Taigi sumotyvuotos visos aplinkos ir mes su Ieva ir Lisa nusprendėm stebėti šį įvykį. Ir neapsirikom!!!Baro ilgai ieškoti nenorėjom, tad tiesiog nusileidome į pirmą aukštą, kur yra mūsų kaimyno baras-restoranas. Žinoma, staliukai buvo visi rezervuoti, tačiau laisvos vietos stovėjimui radom. Turbūt reikėtų paminėti, kad Zaragozos futbolo klubas yra paskutinis lygos lentelėje(tarp 20 komandų), tad, tiesą sakant, iki to vakaro nežinojome už kokią komandą serga Zaragoza. Pačios palaikėme Barselonos klubą (ypač po apsilankymo Barcos futbolo stadione ir muziejuje ir pamačius vieną iš žaidėjų- Xavi - gyvai)Paisrodo pataikėme į tinkamą barą, šią futbolo komandą palaikė ir visas baras. Ir ne veltui-Madridas buvo sutriuškinas - 0:5."
Tai tiek lapkričio žinių.. Dėl oro tai jis čia labai permainingas buvo tie +5, bet iškart po to kitą savaitę, net +20 - nerealu!!! Tą dieną su Ieva apsilankėme Zaragozos Grand Parke. Parkas didžiulis, su fontanais, botanikos sodu, atrakcionais vaikams ir monumentais. O viena ispanė studentė pasakojo, kad atšilus orams parko pievelė nusėjama studentais su knygomis- pavasario sesijai mokomasi ten. Kalbant apie sesijas, tai čia labai populiarios mokymosi auditorijos-didžiulės klases su stalais, integruotomis lempomis ir tyla. Pamenu, kad rugsėjo mėnesį šios klases atrodė tusčios ir nenaudojamos, o artėjant sesijai, kai tarp paskaitų turėdamos laisvą valandą nusprendėme eiti pasimokyti vos radom, kur atsisėsti (o iš pradžių atrodė tiek daug ir ko tie ispanai skundžiasi,kad nėra mokymosi vietų). Bet apie sesiją vėliau.

Dabar apie viską nuo pradžių. Artėjant Kalėdoms miestas pasipuošė. Šeimininkė pasakojo, kad dabar esant krizei, miesto puošimui sumažino biudžeta, tad nebėra taip kaip anksčiau. Tačiau mums pakako lempučių spindesio. Pilar aikštė advento (ir pora savaičių po jo) metu buvo pavirtusi Betliejumi- supiltos žemės, susodintos našlaitės, tekantis upelis, amatai ir žinoma kūdikėlis Jėzus. Net negali patikėti, kad visa tai išdygo ant aikštės. Šalia jos- ledo arena!!! Valanda-5 eurai. Norinčių pačiuožinėti tikrai netrūko. Vykstant Kalėdinei mugei galima apžiūrėti ir Trijų karalių sostus-pakylas, kuriomis jie važiuos per Trijų Karalių šventę. Ši šventė, ypač vaikams, yra daug svarbesnė Ispanijoje. Kadangi tik tos dienos rytą vaikai gauna Kalėdų dovanas, prieš tai į balkoną išnešę savo batus, o šalia pastatę tris stikliukus likerio-Karaliams ir šieno saujelę-Kupranugariams. Sakoma, kad tai viena iš laimingiausių dienų ispanijoje-balkonai pilni batų ir patenkintų vaikų.
O kokios Kalėdos jeigu jos ne namie? Tad mudvi su Ieva skridome atgal į Lietuvą,kaip ir kiti mūsų buto draugais į savo namus. Tačiau dar prieš tai atšventėme Ievos gimtadienį- sumastėm , kad vakaro akcentas kaukė akių srityje. Atrodo pavyko: torto žvakutės užpūstos, gimtadienio dainelė sudainuota ir daug nuotraukų su gerom akimirkom. Kitą rytą turėjome skristi į Milaną(Italija). Tiesiog pasinaudojome pigiu Ryanair pasiulymu, bilietas į vieną pusę šeši eurai. Skrydis buvo numatytas iš Zaragozos oro uosto apie pusę keturių, bet atvykusios į oro uostą pamatėmę , kad skrydžiai į Romą ir Alikantę atšaukti,o aplink gaubia tik neįžvelgiamas rūkas. Kaip ir reikėjo tikėtis praėjus kelioms minutėms atšaukė ir mūsų skrydį. Tačiau buvo pasiūlyti autobusai, kurie veža į kitą oro uostą ir iš ten skraidina į Milaną. Pirmenybė,žinoma, buvo skrydžiams į Romą ir Alikantę ir paskutinius susodino skrendančius į Milaną. Tad laukiant savo eilės autobuse ir stovint ruke buvo pradėjusios suktis mintys, gal geriau verta grįžti į namus?Kažkas paminėjo, kad iki orouosto apie dvi valandas kelio, tad įsitaisiusios paskutinėje eilėje(aš, Ieva , Amelia ir kurso draugė iš Austrijos Stephanie) nusprendėm nusnūst. Kiek gasdino tai, kad rūkas vis nesibaigė, o dvi valandos jau baigėsi senokai. Tik atvykus į oro uostą paaiškėjo, kad mus vežė iki pat Barselonos( vadinas kiek daugiau nei trys valandos autobuse)!!!!

Apie nuotykius Milane ir pakeliui į Lietuvą, o taip pat sesijos ypatumus papasakosiu kitoje dalyje (: Laukite tęsinio...