2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Ten, kur gyvena šypsenos (:

(Teko pakeisti blog'o foną, nes kažkodėl raidės ant senojo tapo nebeįskaitomos )
Skambutis..Pekeliu ir išgirstu kitoje ragelio pusėje laimingą Ievos balsą: Ateinantį savaitgalį mes važiuojame į Valenciją. Ruošk maudymosi kostiumėlį, čia beveik +30C, žmonės deginasi ir net maudosi! (Ieva su mama ir seserimi tuo metu lankėsi Valencijoje) Aš žinoma sutikau su šiuo pasiūlymu,o savaitės pabaigoje mūsų jau buvo net devyni norintys pamatyti trečią pagal dydį Ispanijos miestą (kiek daugiau negu 800 tūkst gyv.)
Taigi ankstyvą šeštadienio rytą išvykome. Bilietus jau buvome nusipirkę iš anksto (pasimokėme su Barselonos sėkme) Sutarėme susitikti mūsų bute jau prieš šešias ryto. Tad į kelionę be Ievos ir manęs kartu vyko buto draugės-anglė Amelia ir prancūzė Lisa, dvi draugės prancūzės Amandine ir Louise,taip pat pastarosios pusbrolis, kartu teisę studijuojantys meksikietė Maria Teresa ir vokietis Trutz. Kelionė prasidėjo kaip ir laiku..iš namų išėjome 10min. vėliau negu planavome, laukdami autobuso į stotį pradėjome galvoti,kad nebespėsime ir reiktu imti taksi, bet, žinoma, spėjome ir įsitaisę autobuse užmigome. Kelionės trukmė beveik keturios valandos(tačiau neprailgo, nes visą laiką miegojom), stabtelėjome dviejuose mažuose miesteliuose ir atsidūrėme 10.30val. Valencijos autobusų stotyje. Deja, mūsų nepasitiko labai šiltas ir lepinantis oras, tad teko džiaugtis striukių ir švarkelių draugija (buvo apie +15- +20C)

Iš autobusų stoties pėstute susiradome savo hostelį. Kadangi žmonės labai paslaugūs iškart sužinojome , kaip nusigauti ir maždaug po 20 min. jau registravomės hostelyje. Buvome labai patenkinti, kad hostelis pačiam centre, visi apsigyvenome tame pačiame kambaryje(ir daugiau jokių pašalinių nebuvo), taip pat nebuvo jokių papildomų mokesčių už antklodes, patalynę ar daiktų saugojimą. O geriausia, kad kainavo tik 11 eurų (Barselonoje mokėjome 17, bet plius dar visi tie mokesčiai) Iš begalės lankstinukų ir reklamų sužinojome,kad senamiesčio centre organizuojama nemokama ekskursija po miestą. Tai buvo pasisekimas. Gidas buvo jaunas vaikinukas iš Škotijos, kuris prieš du metus pagal Erasmus programą studijavo Valencijoje, grįžo į gimtinę, pabaigė mokslus, o po jų grįžo į Valenciją apsistoti ilgesniam laikui (pasakojo,kad jau nusipirko butą čia). Juokiausi Ievai, va, žiūrėk, gal ir mums taip nutiks. O juokiausi dar labiau, kai paklausus, kokius mokslus baigė, gidas atsake,kad teisę (: Sužinojome ir tokių dalykų, kad vienas iš Valencijos simbolių- šikšnosparnis. Kadangi pasak legendos vieną naktį šis įskrido į Valencijos karaliaus James I-ojo miegamąjį ir šį prižadino. Karalius norėdamas išvyti šikšnosparnį pro langą pastebėjo, kad tolumojė atžygiuoja priešų armija. Taip karalius spėjo pasiruošti mūšiui ir išsaugojo Valenciją.

Ekskursija užtruko dvi valandas, kurių metu pamatėme ne tik katedrą, kurioje saugomas Šventasis Gralis (taurė, iš kurios Kristus gėrė per paskutinę vakarienę), bet ir Nacionalinio Keramikos muziejų, kurio pastatas įspūdingas tuo,kad tai XVIIIa. markizo de Dos Aguas rūmai, kurie žavi spalvingu tinku ir angelų skulpūromis saugančiomis langus ir duris. Pražingsniavome ir pro Torres de Serranos- šie vartai, 1391 m. pastatyti kaip triumfo arka miesto sienoje, turi ir gynybinių ir dekoratyvinių bruožų. Lankantis prie šios sienos gidas parodė ir iš metalo nulietą šalia stovintį arkos maketą. Valencija pristatomas kaip draugiškas miestas žmonėms su negalia, tad tai vienas iš maketų skirtų neregiams pamatyti Valencijos grožį(aklieji liesdami maketą gali suprasti,kaip atrodo is tikrųjų vartai.) O kitas iš draugiško miesto pavyzdžių, tai , kad Valencijoje pirmojoje pasaulyje buvo įkurti neįgaliųjų namai. Deja nesuspėjome užeitį į Mercado Central vidų. Šis didžiulis Art Nouvau stiliaus pastatas iš geležies, stiklo ir plytelių, kurį puošia papūgų ir kardžuvių formos vėtrungės, atsidarė 1928m. Tai viena didžiausių Europos turgaviečių. Kas rytą apie 350 prekystalių lūžta nuo gausybės maisto produktų, o šalia gatvelėje įsikūrę restoranai yra laikomi vieni geriausių, kadangi ten visuomet tiesiai iš turgaus patiekiamai viskas šviežia.
Viena iš aplankytų stotelių buvo ir seniausia miesto centre esanti borchateria- "Santa Catalina". Borchateria nuo tradicinio gėrimo borchata.Tai šio krašto saldus, pieną primenantis gėrimas, gaminamas iš chufas (valgomųjų viksvuolių). Po dviejų valandų ekskursijos likome pavargę, tad dar pasivaikščioję po miestą užsukome vienur atsigaivinti, kitur kavos su pyragaičiu ir nusprendėme vykti į papludimį. Paplūdimiai įrengti vietoj buvusių žvejų kvartalų ir driekiasi net 2 km., o netoli uosto išsirikiavę restoranai ir viešbučiai. Mes lankėmės La Malvarrosa papludimyje..fontanas primentantis valties su burimi konturus, švieselės..rami rami jūra ir pro šali prabėgantys vietiniai..buvo idealu. Vienas iš momentų, kuris ilgai liks išsaugotas. Visiškai sutemus, kai jau nebeįmatėme savo veidu, o ir sėdėti ant smėlio nebebuvo taip šilta grįžome atgal į miestą vakarieniauti. Ir ,žinoma ,paellos- Valencijos tradicinio patiekalo, į sudėtį įeina ryžiai ir jūros gėrybės, o pateikiama visuomet apvaliame inde (indo dydis priklauso nuo žmonių, kurie valgys, kiekio).Taip pat ragavome populiaraus gėrimo "Aqua de Valencia"


Sekmadieni po ganėtinai bemiegės nakties (mūsų kompanijoje prancūzas knarkė) ir po sočių pusryčių kavinukėje su vaizdu į mandarinų alėją, vykome į Ciutat de les Arts i de les Ciencies (Menų ir mokslo miesto kompleksas). Kompleksas pastatytas prie Turios upės sodų iš jūros pusės. Jį sudaro penki įspūdingi pastatai, iš kurių keturis suprojektavo žymus Valensijos architektas Santiago Calatrava. Palau de les Arts yra keturios koncertų salės ir teatras po atviru dangumi. Kitoje Puente de Monteolivete pusėje yra L'Hermisferic - architektūrinė Calatravos fantazija regėjimo tema, primenanti besimerkiančią akį. "Akies obuolyje" įrengtas kino teatras ir planetariumas. Šalia yra Museo de les Ciencies Principe Felipe, mokslo muziejus. Priešais muziejų stovi milžiniška galerija su parabolės formos arkomis. Paskutinė šio "miesto" dalis- Oceanografic. Tai akvariumas, suprojektuotas architekto Felixo Candelos. Jį sudaro lagūnos ir paviljonai sujungti tiltais ir tuneliais. Apeiti visą šį kompleksą užtrukome laiko (kol nusipaveikslavome dinozaurus ir pan.), tačiau pasižadėjome sau, kad dar būtinai sugįšime ir užeisime bent į vieno iš muziėjų vidų( beje bilietai nepigus- kainos prasideda nuo 7 eurų,o jei nori aplanktyti visus muziejus gali tekti sumoketi net apie 30 eurų). 

Taigi nuo šio miestelio prasideda Turios upės sodai. Kažkada Turios upė tekėjo per Valencija ir buvo tokia stipri, kad patvinusi sukeldavo daug nelaimiu, 1957 m. upė patvino tiek, kad (gidas rodė) vandens buvo virš galvos, nusinešė daug žmonių gyvybių ir turto. Taigi miesto valdžia siekdama užkirsti kelią nelaimėms ateityje nusprendė pakeisti upės vagą, o buvusioje vietoje pradėjo rastis augalija. Tad dabar, kur kadaise tekėjo upė,  10km. ilgio ruože auga sodai, įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės, virš kurių nutiesta 19 tiltų. Virš upės vagos stūkso Palau de la Musica, Tarptautinio lygio koncertų salė, prie kurios esantis fontanas visuomet sudaro vaivorykštę. Netoliese esančioje žaidimų aikštelėje iškilusi milžiniška prie žemės prikaustyto Guliverio figūra. Vaikščiojome po šią upės vagą ir stebėjomės..mandarinų medžiais, vaikais krykštaujančiais žaidimų aikštelėse, valencijiečiais kartu su šunimis  išėjusiais pabėgioti, rudeniniais lapais, fontanų čiurlenimu, tiltais nusėtais gėlių jūra. Savo kelionę užbaigėme pietumis ir jau kiek po penkių sėdėjome autobuse į Zaragozą (prieš tai pasmalsavę kalėdinėje mugėje-taip taip jau ir čia Kalėdomis kvepia)

Žinot, rašiau,kad pamilau Barseloną iš pirmo žvilgsnio, bet taip nutiko ir su Valencija. Negaliu patikėti, kad taip sakau, bet galbūt netgi labiau!!! Tai būtų nuostabi vieta gyventi: paplūdimiai, parkai, mokslo muziejai , turtingas senamiestis ir, žinoma, mandarinų alėjos užbūrė..ta šviesi geltona spalva..rodos, kad ten gyvena šypsenos. Pasižadėjome sugrįžti čia atostogoms (:

2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Jei neturite "Bangos"


Jeigu skaitote Klaipėdos rajono laikraštį "Banga" tai šį straipsnį jau matėtė, bet tiems,kurie neturi šios galimybės siūlau paskaityti - mano mamos įspūdžiai kitu kampu apie kelionę į Ispaniją.
 
Ten mūsų nėra

Garsios ašaros. Jas braukia penkiametė mojuodama, matyt, močiutei. Ilgas bučinys. Matyt, įsimylėjėlių. Tvirtas rankos paspaudimas ir apsikabinimas. Matyt, tėvo ir sūnaus. Ko gero, mes patys nerūpestingiausi ankstyvo  „Ryanair“  avialinijų reiso Kaunas- Girona(Barselona)keleiviai. Aplankysime Ispanijoje pagal Erazmus pasikeitimų programą studijuojančią dukrą ir po kelių dienų grįšime namo. Dauguma bendrakeleivių, atrodo, tokios galimybės neturės- jie važiuoja dirbti arba galbūt jau ir nuolat  gyvena po saulėtu Ispanijos dangumi – kur ne kur  matosi mišrių tautybių šeimos .Jis –tamsiaplaukis ispanas, ji-geltonplaukė lietuvaitė, laimę (tikėkime) radusi už jūrų marių, o tarp judviejų-  dar nenudžiūvusiomis ašaromis pusiau lietuviškai , pusiau ispaniškai čiauškanti penkiametė. Gerai, kad vaikai greitai pamiršta liūdesį... Kažkodėl labai norėčiau, kad šį  Kauno oro uostui įprastą vaizdelį matytų mūsų premjeras Andrius Kubilius ir Seimo nariai, politikuojantys dėl Pilietybės įstatymo pakeitimų.
Beveik visa bendrakeleivių minia po įprastinių  registracijos ir patikrinimų procedūrų plūsteli link lėktuvo trapo. „Ryanair“ lietuvius skraidina pigiai, o tai juk mums labai svarbu, bet kiekvienas medalis turi dvi puses: pigiai, vadinasi, nesitikėk didelio patogumo. Taigi, bilietuose nenurodytos sėdėjimo vietos, todėl šis rūpestis žmones veja salone užsiimti patogesnes pozicijas. Žinoma, telpame visi ir po rankinio bagažo bruzdesio  lėktuve nuvilnija vieningas atodūsis: pagaliau! Bet europinės problemos mus paveja ir čia: orlaivio vadas angliškai paaiškina, kad galbūt lūkuriuosime valandą. Mat negautas leidimas skristi per Prancūzijos oro erdvę. Maištingieji prancūzai tebekovoja dėl galimybės išsaugoti trumpesnį pensinį amžių. Skaitydamas laikraščiuose ar matydamas televizijos žiniose   atkalumą- solidarizuojiesi, bet lėktuvo salone laukiant leidimo pakilti mintyse visas būtas ir nebūtas nuodėmes priskiri Prancūzijos prezidentui  N. Sarkozy. Ko taip ilgai terliojasi su ta pensijų reforma?.. Bet kai pasigirsta išganingasis- kylam- visos nuoskaudos pasimiršta, net nebeburbi, kad lėktuvo palydovai, nors jų kortelės byloja juos esant lietuvius, beveik visą informaciją teikia tik angliškai. Ar pigių skrydžių avialinijose negalioja Valstybinės kalbos įstatymas? Iš tiesų nežinau tų taisyklių, bet kai grįžtant atgalios ispanas stiuardas, ragindamas pirkti pusryčius, suvenyrus, karališku Henriko vardu prabyla lietuviškai-atlyžtu galutinai. Matyt, viskas priklauso nuo reise dirbančios komandos, kaip jie patys save ir kitus gerbia.
Kokiais kelionių įspūdžiais benustebinsi šiais laikais? Kažkas pats dažnai keliauja, kažkieno artimieji užsieniuose gyvena. Visi daug ką žinome, esame girdėję ar per televizorių matę. Bet visgi viena tema mums visiems pastaruoju metu aktuali- kainos. Lietuvoje jos priešingai nei atlyginimai auga kaip ant mielių. Ekonominė krizė, nepalankūs orai, atsiliepę derliui. Kokių tik paaiškinimų neišgirstame! Ir gana įtikinamai skamba Laisvosios rinkos instituto ekspertų patarimai jokiu būdu nereguliuoti kainų- tai esą papjūtis ekonomikai ir natūralios rinkos egzistencijai. Kai dairaisi po Ispanijos nesuskaičiuojamų parduotuvėlių lentynas, ar geri kavą su burnoje tirpstančiu pyragaičiu (tai įmanoma net su lietuvišku atlyginimu- pavyzdžiui, 4 asmenų šeima gali papusryčiauti kavinukėje už 8, 40 euro)supranti, kad šie patarimai teisingi, bet tik ne Lietuvoje, kurioje visiškai nebekvėpuoja smulkusis, o ir vidutinis verslas. Juk ne tik Ispanijoje, bet ir Belgijoje, Austrijoje, Airijoje, kitose ES senbuvėse šalyse pažaboti didžiųjų prekybos tinklų apetitai, jie nustumti į miestų pakraščius.  Į didžiuosius tinklus reikia važiuoti autobusu ar automobiliu bent jau pusvalandį, jie nestovi sankryžose ar turgelių pašonėse. Kaip pas mus.  Ispanijos prekybos tinkluose tikrai  įmanomas pasirinkimas pagal kišenę, net nelaukiant akcijų, kuriomis esą malonina ir mus gelbsti  maksimos. Ispanijos užmiesčiuose galima rasti tokį prekybos tinklą, kuriame vaikiški žieminiai batai kainuoja 11 eurų, o striukė- 12. Va, seimūnui R. Dagiui, postringaujančiam apie būtinybę šeimoje  lietuviams auginti  3-4 vaikus, reikėtų pasisemti patirties, kaip ne tik liežuviu plakti, bet ir sudaryti realias sąlygas mūsų šalyje auginti daugiau vaikų. Tą lietuviai gali sau leisti...Ispanijoje. 
...„Ryanair“ mus parskraidina į tą patį  Kauno oro uostą. Tik bendrakeleivių nuotaikos šįkart beveik vieningos- juk  dauguma skrendame namo: ten gera, kur mūsų nėra.

2010 m. lapkričio 6 d., šeštadienis

Kai namai priartėja



Maždaug prieš du mėnesius stovint Vilniaus oro uoste ir atsisveikinant su tėveliais ir broliu gavau iš jų pažadą, kad atvažiuos būtinai manęs aplankyti. Tą akimirką atsisveikinti atrodė labai sunku, nes laukė ilga kelionė į nepažįstamą šalį ir gyvenimą. Mama tuomet sakė, kad maždaug kokį spalį, kai jau būsi apsipratusi ir pažinosi Ispaniją. Mintyse sakiau sau,kad du mėnesiai tai labai daug iki kol galėsiu pamatysi savo mylimus žmonės ir kartu neapsakomai mažai, kad galėčiau apsiprasti svetimoje šalyje. Bet aš klydau (:
Taigi pažadai įvykdyti. Lygiai praėjus dviems mėnesiems nuo mano kelionės į Ispaniją atvyko ir mano šeima. Turėjo nuvykti tokį pat ilgą kelią..Namai ir Kauno oro uostas (nors aš skridau iš Vilniaus), daugiau nei trijų valandų skrydis lėktuvu iki Gironos (ispaniškai tariasi Herona), tuomet nuo oro uosto iki Barselonos valanda autobusu, na ir galiausiai nuo Barselonos iki Zaragozos beveik keturių valandų kelionė. Sakyčiau visas kryžiaus žygis. Bet ko nepadarysi dėl mylimų žmonių. Labai džiaugiuosi,kad visi trys atvyko lankyti manęs. O visas tas valandas kol laukiau maišėsi jausmai. Atrodo neįtikėtina,kad visus pamatysiu ir apkabinsiu, kai paskutiniai du mėnesiai tik skype buvo palaikomi. Prieš namiškiams atvykstant jau buvau visiems draugams ir buto gyventojams pasigyrusi (ir žinoma, visiems baltas pavydas kilo)

Pirmos akimirkos laimės, apsikabinimų ir bučinių. O antrosios -tai dovanos. Tikrai nežinau, kaip geriau tai pavadinti Kalėdomis ar mano gimtadieniu. Nuo širdies pakabukų iki simbolizuojančių apyrankių, saldainių ir net iš mažosios (gražutės, gerutės, mažutės) auskarai. O kur dar lietuviška duona, dešros ir sūriai. Namai priartėjo visiškai.
Tos kelios dienos kartu prabėgo labai greitai. Turbūt ir pati nustebau kuomet rodydama Ispaniją supratau,kad ši šalis man taip greitai tapo sava: gatvės, lėtesnis tempas, kalba, žmonės. Vedžiausi kiekvieną rytą vis į kitą ispanišką kavinę pusryčių (nes juk ispanai namie nepusryčiauja). Ragavom ir churrų su šokoladu ir bulvių torto. Net tėtis pastebėjo, kad jie (mano šeima)labai greit suvalgo ir sėdi ramūs,o aš daug čiauškiu ir vis dar pilną lėkštę turiu.
Parodžiau ir jau taip daug kartų minėtą Pilar aikštę su bazilika ir mergele Pilar saugančia Zaragozos ir viso Aragono žmones. Garsaus ispanų dailininko gyvenusio Zaragozoje Gojos paminklą. Nesuskaičiuojamą skaičių fontanų ir kitų monumentų (pradedant arkliukais ir baigiant žmonėmis po skėčiu). Nusivedžiau į savo universiteto miestelį (ir net gatvėje su vienu dėstytoju prasilenkėme) Aplankėme mano mėgstamiausią tapas barą ir dažniausiai lankomas gatves (bei, žinoma, ir parduotuves)
Pati supratau, kad tos kelios dienos tarsi buvo įrodymas mano namiškiams, kad visa tai, dėl ko aš džiaugiuosi šiame bloge ir kartu pasakoju jiems skype pokalbių metu nėra iš piršto laužta. Man iš tiesų čia sekasi gerai, sutariu su buto draugais ir turiu daug naujų; sugebu susikalbėti ispaniškai; pažįstu miesto gatves ir esu pripratusi prie šio ritmo.
Džiaugiuosi, kad Zaragoza buvo svetinga savo žmonėmis, saulėtu oru ir virtuvės skanumynais. Keletas dienų mano mieste prabėgo labai greitai ir mūsų  taip pat dar laukė kelionė į Barseloną. Į miestą, kurį aš jau lankiau, į miestą, kuris sukelia visiems kažkokių asociacijų...Visos kelionės metu stengiausi parodyti, tai, kas yra laikoma Barselonos veidu. Smagu buvo dar kartą aplankyti jau anksčiau mano aprašytus Barselonos simbolius ir taip pat atrasti naujas vietas. Smagu matyti ir tėčio veidą išvydus Sagrada Familia visu jos dydžiu ir grožiu (patikėkit, kamera nenustojo spragsėti) arba džiaugtis mamos norui išmokti bent keletą ispaniškų žodžių (ir neminėti Ispanijos esant Katalonijoje) arba brolio akis išvydus eilę motorolerių (senų ir ganėtinai retų arba brangių ir dar niekad nematytų).Man pačiai turbūt kėlė džiaugsmo tai, kad šis miestas man jau visai nebe svetimas: metro, gatvių pavadinimai ar tiesiog miesto istorija.
Rašydama dabar suprantu,kad galbūt ši skiltis turėtų būti užpildyta mano šeimos mintimis, nes net nežinau apie ką pasakoti: ar tai, kad pietavome restorane(nusagstytame nuotraukų su žymėmis,kad daugelis Ispanijos žvaigždžių čia lankėsi, kur padavėjas jau dirba 25 metus, su manimi kalbėjosi ispaniskai o su tėvais angliškai, išrinko skanų vyną ir vis gyrė brolio marškinius).Ar apie tai, kad Triumfo arkos grožis ir kartu esanti palmių alėja pakerėjo taip, kad kažkas išdrįso pasakyti jog ji daug gražesnė už Paryžiaus, o gal turėčiau aprašyti  kelią iki Guell parko, kai po neaišku kelinto laiptelio kaip išganymas pasirodo suoliukas, atrodo svarbu papasakoti ir apie +25 laipsnių pasitikusį orą arba netikėtose vietose sutiktus lietuvius. Kokios nuostabios dienos (arba ne ) jiems pasirodė šiame mieste. Aš žinau, kad jie beveik visai nepailsėjo(keliamės anksti, kad daug pamatytume, einame miegoti vėlai, kaip tikri ispanai).
Bet dabar atrodo labai tinkami žodžiai būtų, kažkieno pasakyti, o mano pakartoti : "Norečiau tyliai atsisėsti ant traukinio bėgių ir basomis pėdomis palikti pėdsakus širdyse tų, kurie dar tik norės čia ateiti" Tikiuos,kad mano šeima dar ne kartą norės čia sugrįžti, nes Ispanija man jau paliko pėdsaką..Myliu jus labai ir ačiū, kad mane aplankėte (:

2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Ar galima pažinti Barceloną per dvi dienas?


Tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Ne? Vadinasi, dar nebuvote Barselonoje. Viduržemio jūra, klimatas, Gaudi architektūra, skirtingų kultūrų virtuvės, katalonų išskirtinumas ir gatvės pilnos žmonių ir jų gyvenimo.

Toliau skaityti patariu klausantis šios dainos: Giulia y los Tellarini "Barcelona" (youtube tikrai yra)

Savo kelionę pradėjome penktadienį.(čia jau prieš dvi savaites) Kažkaip tikėjomės, kad bilietų pirkti iš anksto nereikia. Tad aš, Ieva ir tame pačiame bute kartu gyvenanti prancūzė Liza ir anglė Amelia po paskaitų išvykome į stotį. Buvome nustebintos, kad atsidūrus antrą valandą autobusų stotyje bilietų į 15 valandos autobusą nebebuvo. Turėjome dvi galimybes: rinktis autobusą 17val. (kas reiškia praleisti 3 valandas autobusų stotyje) arba pirkti traukinio bilietą. Apsispręsti padėjo kainos ir greitai tirpstančios laisvos vietos į Barseloną. Eilė prie traukinių buvo ilga, tad paklausėm vienos moteriškės stovinčios eilėje, kiek galėtų kainuoti, atsakymas -apie 60 eurų pirmyn (patikrinau internete 75 eurai) Tad mes pasirinkome variantą laukti. Autobusų stoties kavinėje stumėme laiką. Sekėsi gan neblogai, turint omeny, kad kavinė vadinos "Kava ir arbata", bet užsisakius Ievai kavos "Viena" buvo paklausta keletą kartų ar tikrai nori,o vėliau baristos dviese žvilgtelėdami į užrašus virė (buvo skanu, bet labai saldu) Kelionė autobusu užtruko apie 4 valandas ir prieš devynias jau buvome Barselonoje.
Barselonoje planavome praleisti visą savaitgalį tad hostelyje lovas jau buvome užsisakiusios iš anksto. Iš pradžių truputi užtrukome susirasti savo hostelį, bet tik dėl to, kad pirmą kartą šiame mieste. Pasiklausėme kaip nuo stoties iki metro, metro informacijoje kaip iki tam tikros stotelės, o nuo stotelės gatvėje užklausėme vienos merginos kur būtų mūsų gatvė su hosteliu. Kadangi mergina buvo ne vietinė, bet google map surado kur eiti, ir mums pasakė, tai ir patikėjome. Po kiek laiko supranome, kad truputi ne ten esame, bet jau tuomet mums padėjo policininkai. Išsitraukė savo storą žemėlapių knygą ir parodė visą kelią (šiaip buvome labai arti)  Išvada: žmonės draugiški ir paslaugūs. (tik reikia nepamiršti, kad Barselona numeris vienas Ispanijoje tarp miestų,kuriuose daugiausiai "apšvarina" turistų) Hostelis tikrai geroje vietoje, arti metro stotelės, lankytinos vietos, visos parduotuvės, kavinės ir barai.
Žinoma, apie hostelį atskira istorija. Kadangi esame studentės ir vieta apsistoti nėra mums pats svarbiausias dalykas(o ir nesinori tam daugiausiai pinigų skirti) pasirinkome hostelį. Vestibiulis tai didžiulė erdvė, kurioje kartu yra ir stalai su suolais(virtuvė-valgomasis), interneto kampas ir registratūra. Susimokėjus už dvi naktis 30 eurų supranti,kad čia kaip su Ryanair(skrydis pigus, bet plius papildoma suma už bagažą, administravimo mokestį ir pan.) Tad jei nori savo daiktus užrakinti -spynelė kainuoja 3 eurus, jeigu nori antklodės -2 eurai, jei nori užvalkalo antklodei - 3 eurai...Hostelis turi kambarius nuo šešiaviečių iki keturiolikviečių. Žinoma, mes gavome geriausią-keturiolikvietis. Įėjus į vidų apėmė juoko priepuolis. Lovos dviaukštės, bet ne standartinės,o tiesiog iš metalo konstrukcijų, atsitverti gali užuolaida. Kažkaip nesitiki penkių žvaigždučių viešbučio, bet ir ne kalėjimo. Bet čia tik pirmas įspūdis, vėliau mums mūsų hostelis labai patiko ir tikrai galima rekomenduoti.
Tad pirmas vakaras po ilgos kelionės buvo skirtas akies kampučiu pažvegti į naktinę Barseloną ir pavakarieniauti.(nors mudvi su Ieva, kaip tikros lietuvaitės buvom sumuštinių prisidėjusios). Miestas toks didelis, tiek daug siaurų gatvelių..o jose vyksta gyvenimas..pradedant šokių mokyklų pasirodymais su būgnais ir baigiant žmonių grupėmis kovojančiomis už neaišku kieno nepriklausomybę. 
Šeštadienį paskyrėme Barselonos simbolių lankymui. Pradėjome nuo  garsaus architekto  Antonio Gaudi bažnyčios Sagrada Familia (ją jau buvau užmačius pirmą dieną, kai atskridau į Ispaniją). Kaip mano ispanų kalbos dėstytojas Aleksas pakomentavo,- tai yra kregždės lizdo, nėrinio ir krikščioniškos architektūros samplaika..Žvelgi į tą bažnyčią ir negali suvokti, kiek vaizduotės turi turėti, kad sumąstytum tokį grožį pastatyti. A.Gaudi buvo kilęs iš neturtingos vario kalvių šeimos, o vaikystėje labai kentėjo nuo įvarių reumatinių ligų dėl ko dažnai likdavo vienas ir leisdavo laiką gamtoje. Tai ir įkvėpė jo kūrinius - savo pastatuose norėjo atvaizduoti gamtos lankstumą. Nors ir buvo labai žinomas ir pripažintas, paskutiniais metais Gaudi gyveno gana vargingai, užsidaręs Sagrada Familia kriptoje, nes paskutinius gyvenimo metus skyrė tik šitam statiniui.1926 metais jį partrenkė tramvajus. Sagrada Familia vis dar tebestatoma( kadangi Ispanijos civilinio karo metais dingo daug Gaudi brėžinių), planuojama ją baigti statyti 2026 metais ir taip paminėti  jo 100-tąsias mirimo metines. 
Po trumpo pasivaikščiojimo po Barselonos gatveles nuvykome pažiūrėti kito A.Gaudi kūrinio- parko Guell. (Guell buvo vienas iš A.Gaudi remėjų)Vienas iš keisčiausių ir gražiausių mano matytų parkų. Negali visiškai džiaugtis parko grožiu nes žmonių minios užpildo kiekvieną erdvę.Bet, kad ir kur būtum ar apžvalgos aikštelėje su vaizdu į nuostabią Barselonos panoramą (matosi net jūra!!!) ar stovėtumei tarp kolonų užvertęs galvą į mozaikas jauti,kad tai kažkas kitokio, kažkas, ko galbūt trūko tavo sielai pamatyti. Visa tai atperka ir gan toloką kelionę iki parko (pirmiausia metro, o vėliau tenka nemažai paėjėti, kadangi parkas ant kalno į jį keliama eskalatoriumi, dėl to metro linija link parko taip pat jau kuriama)
Be šių garsių kūrinių Barselonos simboliai yra tapę ir Casa Batllo. Vienoje iš pagrindinių Barselonos gatvių stovintis namas yra Gaudi perdarytas 1904m. savo spalva (vandens lelijų violetinumo) ir formomis(lyg kaulai ir griaučiai) nelieka nepastebėtas. Vos už keletos namų stovi ir kitas Gaudi pastatas Casa Mila, pastatytas turtingai našlei ištekėjusiai antrą kartą už švaistūno, kuri ir užsimanė išskirtinio namo. Dažniausiai Casa Mila vadinama baisiu pastatu(tiesiog labai tamsus),o Casa Batllo nuostabiu, turbūt ir aš tam pritariu. 
Savo vakarą užbaigėme mažytėje vyninėje su dar neragautom tapom. Padavėja Karmen pasitaikė labai maloni ir puikiai kalbanti angliškai. Pasirodo ji iš Kanados, bet turinti giminių Lenkijoje ir Latvijoje(ji greitai perprato mūsų akcentą)O pasibaigus mūsų vakarienei pasiūlė apsilankyti jo draugo bare ir užsiminus jos vardą tikėtis nemokamų gėrimų. Atrodo smagiau vakaras ir negalėtų užsibaigti.
Antrą dieną paskyrėme vienam iš didžiausių Barselonos pasididžiavimų- Barselonos futbolo klubui.(Barca) Vykome į Barcos stadioną. Atstovėjome eilėje prie bilietų, bet užtat kaip studentės gavome nuolaidą(pažymėjimo su savimi anglė neturėjo pasiėmusi, tačiau kasininkė vis tiek suteikė nuolaidą). Prieš įeinant į stadioną pirmiausia pasitinka didžiulis muziejus su visa futbolo komandos istorija. Pradedant nesuskaičiuojama daugybe laimėtų prizų(Kaip Ieva sakė,rodos tik jie ir telaimi), istorijos laikotarpiais sudėliotų istorijų, aprangios detalių, nuotraukų ir elektroninių sienų,kurios rodo viską ką tik nori vos vienu piršo paspaudimu( pasirenki norimus metus ar tam tikras rungtynes ir ant ekrano matai įrašą.) Pilna didžiulių ekranų su apgalvotai atrinktomis varžybų akimirkomis: smūgis, įvartis, džiaugsmas, ašaros..Be muziejaus turėjome galimybę apsilankyti ir persirengimo kambariuose-o koks dydis!!Sūkurinė vonia, masažo gultai ir pan. Po persirengimo kambario, žengėme toliau spaudos konferencijų salė ir, žinoma, takelis pro kurį įžygiuoja Barselonos futbolo komanda. Einant tą atsumą groja Barcos himną, o prie pat įšėjimo stovi koplytėlė(gal kaikuriems žaidėjams dėl sėkmės reikia pasimelsti) Įžengus į aikštę ir pamačius jos dydį supranti, kokia neapsakoma euforija turi apimti, kai į tave tiek daug akių susminga ir tiek daug žmonių palaikančių tai, ką tu darai. Mūsų džiaugsmui stadione buvo vienas iš Barcos komandos žaidėjų- nr. 6 Xavi.Nesu didžiulė futbolo gerbėja (Nors "Bangos" rungtynes lankau ir domiuosi), bet šis stadionas ir muziejus turi savo ilgametę aurą, kuri tą dieną ir mane palietė.

Barselona per didelė pažinti per porą dienų. Noris čia grįžti dar ir dar..Nesuprantu pati iki galo kodėl ji mane taip pakerėjo? Dydis? Architektūra? Kutlūrų maišalynė? Kalbos?Važiavau autobusu atgal patenkinta, nes žinojau,kad čia dar grįšiu.(Ir grįžau,kartu su tėveliais,kitam pranešime papasakosiu, kaip sekės)

Tai gal susitinkam puodeliui kavos Barselonoj?

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Tai, kas svarbu...

Fiesta de Pilar jau eina į pabaigą, savaitgalį laukia baigiamieji koncertai. Tradicijos mergelei Pilar jau atliktos. Pirmiausia spalio 12 dieną mergelei buvo nešamos gėlės: balti,raudoni gvazdikai arba kardeliai. Gėlių mergelei nėšti suvažiuoja iš visos Ispanijos. Šie piligrimai visuomet vilkti tradiciniais tam Ispanijos regionui būdingais rūbais. Ispanų kalbos mokytoja pasakojo, jog tradiciniai rūbai yra brangūs, tad dažniausiai žmonės į metus nusiperka vis po vieną detalę,kol galiausiai susirenka visą komplektą. Kelias iki aikštės, kurioje stovi mergelė Pilar, atskirtas atskirai nešantiems gėles tik su tautiniais rūbais. Kiekviena bendruomenė pristatoma per garsiakalbius ir turi savo laiką.Visos gėlės sunešamos į vieną didžiulį kalną, kurio viršūnėje mergelė Pilar. Didesnės organizacijos, firmos ar prekybos centrai neša gėlių puokštės, ar net kilimus iš gėlių. Iki tol, kol bus nunešta mergelei visomis gėlėmis galima pasigrožėti pagrindinėje gatvėje, nes iš jų padaryta paroda. Spalio 13 dieną nešami mergelei vaisiai. Kaip buto šeimininkė sakė, ši diena jai gražesnė. Praėjusiais metais per žinias pranešė, kad buvo surinkta beveik 3 milijonai vaisių, kurie vėliau išdalijami vargstančioms šeimoms. Priešingai negu gėlės vaisiai nėra paliekami prie mergelės.

Buvau nusprendusi fiestos dienomis apsilankyti ir Koridoje. Pasirodymai vyksta kiekvieną dieną, tačiau šventės metu atvyko žinomesnių matadorų. Pasirodymai rengiami 8 valandą ryto ir pusę šešių vakare. Bilietų kainos nuo 14 eurų iki 120 eurų. Norėjau apsilankyti tam, kad suprasčiau palaikau ar ne šį Ispanijos simbolį. Tačiau labai greitai persigalvojau, kai valgydama pusryčius žiūrėjau televizorių. Kadangi fiesta žinoma visoje Ispanijoje apie ją vyko laidos, o regiono televizija turėjo įsirengusi savo studiją Pilar aikštėje. Rytiniame pokalbių šou rodė vaizdus iš Saragosos arenoje vykusio pasirodymo. Buvo baisu žiūrėti. Kadangi buvo leidžiama visiems,kas nori lipti į arenos sceną ir bėgioti nuo buliaus..nepatyrę treninguoti vaikinai buvo badomi,o įniršęs bulius peršoko aptvarą ir susirado naujų aukų. Žinoma tuomet pasirodo vyrukai su rausvom skraistėm ir pamaskatavę atbaido bulių. Patyrę sugeba peršokti per bulių, tačiau šitie jau laikomi profesionalais ir reikalauja daug repeticijų mokėti taip apgauti įniršusį gyvulį. O tuomet seka blogiausia dalis..matadorai smeigia buliui spalvotas ietis, kol galiausiai šis krenta. Vėliau grįžusi buto kambariokė prancūzė Lisa pasakojo, kad per vieną šou nužudė net šešis bulius. Kaip Ieva sakė aš gal ir eičiau pažiūrėti kaip vyksta gyvai, jeigu nežudytų gyvulio. Žmogus juk mąstantis, pats supranta, kur lenda, o gyvulys neturi pasirinkimo.
Tačiau Ispanijoje yra daug kitų tradicijų, kurias jau išbandžiau ir palaikau. Pavyzdžiui, čiūros (churros). Tradicinis ispaniškas skanėstas valgomas kartu su karštu šokoladu.

P.S
Prieš išvykstant į Ispaniją, paskutinę dieną nuvažiavau atsisveikinti su savo seneliais. Seneliai visuomet palaikydavo mano norus keliauti, mokytis ir plėsti savo akiratį. Tad buvo ganėtinai keista, kai senelis paklausė ar šio pusmečio Ispanijoje man tikrai reikia, ar tai yra svarbu? Ką aš atsakiau tada- neturi reikšmės, tačiau dabar suprantu, kad tai,kas yra svarbu ne visuomet ir suprantame. Prieš keletą dienų sulaukiau skambučio iš Lietuvos su nemalonia žinia, kad mano labai artimam žmogui nutiko nelaimė. Tą akimirką nežinojau, kur dėtis, ką daryti. Pykau ant savęs, kad esu taip toli ir viskas ką galiu daryti, tai tik būti mintimis kartu su tuo žmogumi. Lavinti save, matyti pasaulį svarbu, bet niekada nebus svarbiau už mano mylimus žmones!!!Labai jus myliu!!!

2010 m. spalio 9 d., šeštadienis

Fiesta de Pilar prasideda

Nuo vakar iki pat kitos savaitės sekmadienio Saragosoje vyksta Fiesta de Pilar. Ir kai sakoma fiesta ir reiškia fiesta: į darbą neinama (arba sutrumpintos darbo valandos), universitetai ir mokyklos neveikia,o mieste šurmulys visą savaitę (ne tai, kad kažkokie pavieniai renginiai,o kulminacija savaitgali. Ne, miestas pilnas jau dabar. Šventė rengiama tikint pasakojimu, kad kai Šventasis apštalas atvyko į šias vietas (dauguma pagoniškos) skelbti krikščionybės jam apsireiškė Nekaltoji Marija ant marmurininės kolonos ir paprašė šioje vietoje pastatyti marmurinę bažnyčią. Galiausiai bažnyčia buvo pastatyta aplink koloną ir buvo vis papildoma didesnėmis bažnyčiomis. (Dabartinė Pilar bazilika yra statyta 1681 m. , o jos bokštai baigti tik XX a.) 
Svarbiausia diena bus spalio 12, kuomet mergelė Pilar išnešama į aikštę ir visą dieną jai yra nešamos gėlės. Dabar miestas tik pildosi svečiais, per žinias rodė, kokie kamščiai nuo Madrido iki Saragosos, o miestas turėtų pasipildyti iki 2 milijonų žmonių (Saragosoje gyvena kiek daugiau nei pusė milijono)
Miesto programoje renginiai visokio amžiaus žmonėms. Saragosos erdvės išdalintos koncertams, tradicinėms Ispanijos virtuvėms, amatininkams. Gatvėse šurmuliuojama ištisą dieną, kavinėse pilna žmonių, visur groja muzika ir gera nuotaika.Visos fiestos metu gatvėse žmonės ryši raudonų ir juodų kvadračiukų skarelę (kurią gali nusipirkti iš bet kurio gatvės pardavėjo vos už 1 eurą) , ji vadinama cachirulo. Gera nuotaika užplūsta dėl skanėstų kvapų, žmonių šypsenų, net dabar rašant atsidarius langą girdisi šurmulys ir gyva muzika( langą atsidarius aš, nes dabar kokie +25C)

Praėjusią savaitę paskambino šeimininkė ir pasiteiravo, ar mėgstu klasikinę muziką. Tad sužinojus, kad taip pakvietė į koncertą skirtą Frydriko Šopeno gimimo metinėms (kadangi turėjo laisvų pakvietimų) kaip vėliau paaiškėjo vieno trūko, bet labai netikėtai vienas vyrukas turėjo vienu per daug ir atidavė man ir Ievai )Garsus lenkų pianistas Pawel Kowalski atliko beveik dviejų valandų programą. O mes su Ieva buvom pakerėtos salės didingumo ir muzikos garsų (: Tiesą sakant ir Filharmonijos kavinės pigumu. Už kavos puodelį  su pienu sumokėjome 1,20 eurų (įprastai kainuoja apie 1,30-1,50 euro).

Daugiau žinių po fiestos..dar laukia paradas iš didžiulių popierinių žmonių, korida (noriu pamatyt ir suprasti palaikau šitą ispanišką simbolį ar ne) , begalės koncertų ir neragautų skanumynų!


2010 m. spalio 2 d., šeštadienis

Geri dalykai, kurių Lietuvoje nėra

Tikrai nežadu rašyti, oj kaip blogai Lietuvoje, o čia Ispanijoje nuostabu. Tiesiog mano pastebėjimai apie tai ko Lietuvoje dar trūksta ir galėtume turėti (:

Pirmiausia, tai dėl Erasmus(žinau,kad šias žinutes skaito ir mano seneliai, tad trumpai sakant Erasmus yra vadinama studijų mainų programa ir taisyklės, kuomet tavo universitetas išleidžia, o Europos universitetas priima). Nebūčiau lietuvaitė jei nepaburbėčiau. Taigi tam, kad neturėčiau jokių problemų su savo universitetu, Saragosos universitete turiu pasirinkti studijuoti dalykų už 30 europinių kreditų( kiekvienas studijuojamas dalykas turi tam tikrą skaičių kreditų, dažniausiai 5 ar 6). Tad čia turiu pasirinkti šešis dalykus. O tai reiškia šeši dalykai ispanų kalba ir šeši egzaminai išlaikyti ispanų kalba.(!) Truputi nelogiška atrodo tai, kad visiems vienodos sąlygos- ar tu būtum trečiakursis ar penktakursis. (Pavyzdžiui būdama Lietuvoje savo kurse dabar studijuočiau keturis dalykus). Kitas liūdinantis faktas, kad negalima rinktis dalykų anglų kalba arba bent vieno dalyko ne iš teisės fakulteto siūlomo sąrašo. Atrodytų logiška, kad negaliu pasirinkti dalykų, kuriuos jau esu studijavusi Vilniaus universitete, tačiau kai šiuo metu vykdomas Bolonijos planas (visoje Europos Sąjungoje ir ne tik, suvienodinti studijas:mokomasi tų pačių dalykų ir gaunamas diplomas pripažįstamas visoje Europoje) pasirinkimo beveik nebelieka, ypač kai esu paskutiniame kurse ir jau 90% dalykų tikrai mokiausi. Gal ir nieko nesakyčiau jeigu tai tikrai būtų lygybė, bet dabar pažvelkime į kitas šalis. Mano buto kaimynė anglė studijuojanti ispanų kalbos filologiją, turi pasirinkti penkis dalykus, iš kurių jai privaloma išlaikyti tik 20%, vadinasi tik vieną egzaminą.Austrė Antonia studijuojanti architektūros istoriją iš penkių dalykų keturis studijuoja anglų kalba. O dabar dar arčiau -pažiūrėkime į teisės studentus. Teisę studijuojanti vokietė savo šalyje esanti Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės srities paskutiniame kurse (kaip ir aš), turi pasirinkti tik du dalykus (reikalavimas,kad jie būtų tarptautiniai ir nebūtų jau mokiusis prieš tai). Kitas mano bendrakursis teisininkas iš Vokietijos turi pasirinkti tiek dalykų kad per savaitę jie užtruktų 8 val. (kas reiškia tai yra 2-3 dalykai). Na ir kur čia Europos Sąjungos ginama žmogaus lygybė? Ir aš norėčiau vietoj šešių egzaminų turėti tik du..arba mokytis visus šešis, bet žinoti,jog pakaks išlaikyti vieną...Gera žinia, kad mano kalbos kursai bus užskaityti kaip vienas dalykas, tad belieka penki dalykai ispanų kalba...Rašydama prisiminiau, kad tarptautinių organizacijų paskaitoje pradėjome mokytis nuo Europos Sąjungos. Daug kas jau girdėta, bet buvo labai įdomu klausytis dėstytojo nuomonės, kai šis kalbėjo apie šalis, kurios kaip ir nepriklauso Europos kontintinentui, bet nori įstoti į ES ir būtent paminėjo labai kritiškai Lietuvą dėl to, kad mes norime Ukrainą prakišti.Po paskaitos nuėjus dėstytojo pasiteirauti dėl tam tikrų dalykų  ar teisingai juos supratome, jis paklausė iš kokios šalies mes esame. Sužinojęs, kad mes lietuvaitės nuvilnijo juokas (: Ispanų dėstytojai man vis dar atrodo "faini"

Antra, ko pas mus vis dėlto nėra, tai prekybos tinklų, kurie siūlo tikrai madingus rūbus ir buitines prekes,bet už labai priimtiną kainą. Tokių kaip Primark, H&M ar IKEA. Šiandien buvau didžiausiame prekybos centre Aragono regione. Sveikatos turėjau nusiaubti tik Primark(Jis dviejų aukštų!) Ir kur nesiaubsi kai batai kainuoja nuo 4 eurų, žieminės striukės nuo 9, o tokie dalykai kaip pirštinės, diržai ir pan. vos po 1 eurą. Žinoma, reikia turėti viziją ir sveikatos einant ten, nes atrodo, kad šiandien visa Saragosa ten susirinko,o pro šalį einantys žmonės minimum po tris Primark'o maišus su savimi nešasi. O geriausia tai, jei grįžai namo ir tau tavo rūbai ar daiktai nepatiko, tiesiog ramiai juos gražini ir atgauni pinigus atgal. Be jokių įtartinų žvilgsnių iš pardavėjų, smerkiamų minų ir pan.


Trečia, tai Ispanijos vienas iš simbolių- tapas bar (: Tapas- tai užkandis. Dviejų tipų gali būti-ant prancūziško batono riekelės sudėta vis skirtinga kombinacija, pradedant kumpiu ir daržovėmis ir baigiant apkeptom krevetėm ir viskas persmeigta pagaliuku. Arba kito tipo -tai iš išorės atrodantis kaip džiuvėsėliuose pakeptas kotletas,o iš tikrųjų viduje vis kitokio skonio - nuo lašišos iki juodųjų ryžių. Ateini į barą, imi lėkštę, pats prisidedi kiek nori,o prieš išeinant susimoki už tiek kiek pagaliukų turi lėkštėje. Neįtikėtina, ar ne? Kaži ar Lietuva pribrendo prie tokio sąžiningumo. O būtų smagu. Juk ne visada norisi valgyti, kartais pakanka vienos užkandėlės. Aš čia jau turiu ir savo mėgstamiausią Tapas barą (: Beje, kainos už vieną tapą įvairios nuo 1,20 iki 3 eurų (bet pačios brangiausios yra senamiesčio širdyje ir ne pačios geriausios- teko pačiai tuo įsitikinti)

Ir galui palikau svarbiausia- gi oras! Pamenant aną savaitę skundžiausi, kad atvėso? Taigi, kad ne! Jau kelinta diena iš eilės mėgaujamės šiltu ir saulėtu oru. Pavyzdžiui šiandien buvo +29C.  Dabar atvėso iki + 27C -tikras malonumas sedėti lauko kavinėje (:

Bučiuoju visus! (Čia tai taip įprasta ir ispaniška!)


2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Mėnuo Ispanijoje ir streikas

Negaliu patikėti, kad dar tik lygiai prieš mėnesį aš atvykau į šią šalį, kai termometro stulpelis rodė 42 laipsnius aukščiau nulio,o vien nuo minties pasakyti ką nors ispanų kalba pradėdavo imti jaudulys. Mėnuo čia prabėgo labai greitai. Dabar suprantu, kad pusmetis studijų svetimoje šalyje nėra taip ir daug (: O kai dar turi begalę planų, kuriuos nori įvykdyti per šį pusmetį...
Suprantu, kad Lietuvoje būnant klausyti apie šiltą ir gerą orą nėra labai smagu, tad galiu pradžiuginti, kad jau antra diena kaip ir pas mus atvėso, termometras vos pasiekia +22C įsidienojus, o ankstyvais rytais būna vos 10 laipsnių šilumos. Mūsų rūpestingoji šeimininkė prieš išeinant į universitetą visuomet pasiūlo užsirišti šalikėlį. Paskutinėmis dienomis jai tenka dažnai pas mus lankytis, nes vis dar tvarko ta vieną vamzdį. Kadangi namas siekia vos ne 100metų, šeimininkė pati prižiūri kaip vykdomi darbai, kadangi bijo, jog bus sugadinta architektūra (bet, atrodo, kad šiandien jau baigė-beliko tik nudažyti sieną, kuri slepia vamzdį)Nors mums ir netrukdė šeimininkės apsilankymai- rytais atnešdavo laikraščių, saldainių,o vakar visą pintinę persikų-paskutinis šių metų Ispanijos derlius.  Juk jau ruduo!


UNIVERSITETAS


Praėjusią savaitę Ispanija pasakė sudie vasarai ir pasisveikino su rudeniu. Nesvarbu, kad oficialiai atėjus rudeniui vis dar buvo vos ne +30C, bet prasidėjo kartu ir mokslo metai. Pirmadienį aplankėme savo fakulteto koordinatorę ir gavome dalykų ir paskaitų tvarkaraščius, laikinus studento pažymėjimus ir prisijungimus prie bevielio interneto visame universitete. Turime lygiai mėnesį laiko išsirinkti, kokius dalykus norime studijuoti ir pačios susidėlioti tvarkaraštį. Tad nuo antradienio pradėjome lankyti paskaitas. Pirmąja paskaita pasirinkome Filosofia dialogada. Profesorius pasirodė labai mielas ir draugiškas. Sakė esantis liberalus žmogus ir supranta, kad gali tekti pavėluoti į paskaitą (kas labai būdinga ispanams) ar tekti išeiti anksčiau. Vienintelis reikalavimas paskaitoms pasiruošti iš jo naujausios knygos (kurios dar nėra bibliotekose ir kainuoja 24 eurus). Trečiadienį apsilankėme teisės fakulteto bibliotekoje. Labai erdvi, o dirbantys darbuotojai labai paslaugus (visaip jie mums ieškojo tos profesoriaus knygos, bet deja dar nėra).Bibliotekos atmosfera man patiko, tarsi ir kviečia pasilikti su knyga (: Ketvirtadieniai ir penktadieniai laukia ilgiausi, kadangi pasirinkome paskaitas, kurios prasideda nuo 10val. ryto ir baigiasi 20.30val. vakaro. Gavome dalykų programas ir, žinoma, vėl kokių knygų reikia su savimi turėti (jau neminint, kas be ko, Ispanijos Konstitucijos). Pasirinkusios labiau tarptautinius dalykus sutikome savo bendraminčių erasmus studentų. Visi taip pat klausosi ištempę ausis ir nesupratę kažko klausiamu žvilgsniu žiūri į savo kompanionus. Teisės fakultetas nėra naujas, tačiau renovuotas ir susideda iš dviejų dalių(senoji ir naujoji). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad panašesnis labiau į baseiną, o ne mokymosi vietą. Kadangi visur dominuoja plytelės rusvos, gelsvos ir mėlynos spalvos(jos tokios glazūruotos). Kiekvienoje auditorijoje Mac dideli ir nauji (bent man taip atrodo) kompiuteriai prie dėstytojo stalo, mikrofonas, įranga žiūrėti filmuotai medžiagai ar skaidrėms. Kiek teko lankyti auditorijų visos amfiteatro stiliaus(suolai puslankiu ir kyla į viršų). Pačiame fakultete be bibliotekos yra ir savarankiško studijavimo auditorijos-didžiulės salės su suolais ir lempomis arba kompiuteriais. Veikia ir kopijavimo centras, tačiau jame gali kopijuotis tik lapus, atsinešus knygą ji nebus kopijuojama (suprask, pažeidžiamos autorinės teisės) Tad prireikus nusikopijuoti kelis knygos lapus universitete gali ta padaryti pats, nes kopijavimo aparatų pristatyta visuose aukštuose, tereikia turėti specialią kortelę su kreditais (jau ir pas mus VU taip bibliotekoje yra). Turbūt būtų ne taip jau ir paprasta iš šono suprasti, kad tai teisės fakultetas, kadangi patys studentai rengiasi laisviau negu Lietuvoje, o dažno iš jų rankose su savimi be knygų pamatysi besinešiojant ir motorolerio šalmą. Motoroleris labai populiari transporto priemonė, ne tik tarp jaunų ar tik vaikinų. Rytais kostiumuoti vyrai ir moterys pralekia pro mus, o universitete prie pagrindinio įėjimo esančio motorolerių aikštelėje tikras spalvų ir modelių paradas. Tad jų jau tikrai nestebina, kad šalia ant kėdės esančios kuprinės ir motorolerio šalmas.


ALHAFERIA

Sekmadienis - kultūrinimosi diena. Keliavome į Aljaferia- islamiški rūmai išlikę vos ne pačiame Saragosos centre dar iš IX a., o antrame aukšte tų pačių rūmų jau iš karalių laikų IX a. išlikusi architektūra ir neįtikėtino grožio lubos!!! Šiuo metu šie rūmai tarnauja Aragono regiono tarybai (Saragosa yra sostinė šio 1 300 300 gyventojų turinčio regiono, iš kurių pusė gyvena Saragosoje)  2001 m. šie rūmai įtraukti į UNESCO sąrašą kaip labiausiai atskleidžiantys Aragonijos  vietinę architektūrą.  Kituose Ispanijos miestuose( Sevilijoje ir Granadoje) likę islamiški statiniai yra statyti kopijuojant Aljaferios architektūrą. Ekskursijos rengiamos kiekvieną dieną, tačiau sekmadieniais jos nemokamos ir dar plius pavedžioja gidas. Mūsų kompanija buvo gan tarptautinė: dvi lietuvaitės, turkas, šeši prancūzai ir vienas ispanas, kuriam gal vos 10 metų, bet šioje situacijoje išmanantis daugiau negu mes(kadangi dvi prancūzės gyvena ispanų šeimoje ir berniukas buvo iš tos šeimos). Buvo labai smagu, kai dešimtmetis berniukas pamokė mus kaip pereiti apsaugą, nusipirkti bilietus ir laukti ispanakalbio gido (kadangi tai vienintelė bendra kalba mūsų draugų kompanijai) Paklausus berniuko vardo išdidžiai atsakė,kad yra Zapatero ir, žinoma, kaip tikras ispanas su visais pasisveikino bučiniais į skruostą (: Vėliau visos ekskursijos metu uždavinėjo gidui klausimus ir stebino kitus ispanus esančius mūsų grupėje :D


STREIKAS

Rytoj trečiadienis -HUELGA GENERAL- Generalinis streikas. Streikuos visa Ispanija. Jau visą mėnesį pirmi laikraščių puslapiai tik apie tai ir terašo, universitete pilna plakatų, dalijami lankstinukai. Streikuojama prieš pensininkų ignoravimą( Ispanija daugiausiai turinti pensinio amžiaus žmonių Europoje ir su mažiausiu gimstamumu) , studentų sąlygų bloginimą (planas Bolonija), nesugebėjimą išeiti iš krizės ir polinkį į Amerikos politiką(kas labiausiai siutina Ispanus). Paklausus savo namų šeimininkės, ką apie tai mano jį, gavau atsakymą, kad pritaria šiam streikui. Ji mano, kad su juo nieko nepasieksime, nes jau per vėlu (įstatymai jau priimti), tačiau bent jau parodys valdžiai, kad yra nepatenkinti ir gali už save pakovoti. Be to Ispanija ne vienintelė, kuri streikuoja. Kitos Europos šalys, turinčios gilias streikavimo tradicijas (pvz. kaip Prancūzija) taip pat prisideda. Tiesą pasakius, man tai labai įdomu, kaip visa tai vyks. Jau yra žinučių internete, kad oro uostose siūloma turėti tik rankinį bagažą, o universitetuose gali nebūti paskaitų. Šiandienos laikraščių antraštės skelbia, kad plakatai paruošti, šūkiai sugalvoti ir pasiruošiamieji darbai baigti- visai, kaip per kokias Kalėdas. Jau nežinau, kelintą lankstinuką gavau su išvardintais motyvais už streiką ir pilna programa(kelintą valandą ir kur bus streikuojama, diskutuojama. Kadangi studentai turi savo programą, darbininkai savo ir pan.)Žiūrėsim, kas bus toliau...


2010 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Neatrasta Saragosa


Visuomet įspūdžių ir įvykių daugiau negu turi laiko juos aprašyti. Tad prabėgus dar vienai savaitei turiu ir vėl ką pasakoti. Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kuomet aš ir Ieva mokėmės ispanų kabos baigiamajam egzaminui,o šeimininkai rodė butą naujiems gyventojams. Kaip tikri šeimininkai jie pastebėjo, kad virtuvėje atsirado keistas vamzdžiais bėgančio vandens garsas (kuris mums pradžioje nekėlė įtarimo, bet po to sustiprėjo taip,kad net būdamas ne virtuvėje girdi). Tad buvo iškviestas meistras. Sakyčiau santechnikas, bet pasirodo, jis visų galų meistras, tad titulų sumažinti negalima. Tad atvykęs meistras turėjo padaryti du darbus: pirma, išsiaiškinti kodėl toks garsas ir antra, sutvirtinti tualetą vonioje,nes lyg ir buvo nestabilus. O kaip manote kas iš to išėjo? Išgirdęs vandens keliamą garsą jis kaip per meksikiečių serialus rodo ištarė tik "Ajajai" ir pakratė ranka- supratom, kad tai jau blogai. Kadangi čia jis niekuo negalėjo padėti perėjo prie antro darbo- tualetas. Kadangi mums reikėjo ruoštis egzaminui palikome ji meistrauti,o pačios savo kambariuose mokėmes. Po penkių minučių buvom persmelktos dužimo garso. Mano pirma mintis,kad tualeto nebeturim. Aš neklydau, jis iš tiesų apvertė tualetą ir vandens bakelis sudužo į keletą skirtingų dalių. Tokiomis situacijomis apima dvigubi jausmai: juokas ir mintys,o kaip pasakyti šeimininkams? Kaip tik tuo metu pasirodė ir šeimininkai, jų reakcija buvo labai rami ir vis kartojo "ramiai" besiteisinančiam ir beatsiprašinėjančiam meistrui. Mums buvo pažadėta, kad ryt bus pastatytas naujas tualetas (už kurį, žinoma, nereikės mokėti). Bet "manana"(ryoj) galioja ir šiems darbams. Tad kitą rytą, grįžusios po egzamino neradome naujo tualeto, tačiau dalį nugiautos sienos. Pasirodo vamzdžiai seni, tad reikės pakeisti, žinoma, ne iškart, o manana. Tad atėjus penktadieniui tikėjomės naujo tualeto ir vamzdžio. Dalinai gavom visa tai ir dar daugiau...

Penktadienis
Taigi apsigyveno penktadienį nauji gyventojai: italas Carlos ir prancūzas Valentinas. Tik grįžome į namus po paskutinės dienos kursuose pasitiko šeiminkai su naujienomis. Supažindino su naujais kaimynais. Italas Carlos atvyko su savo vyresniu broliu Džiuzepė. Jis gyvens mūsų bute didžiausiame ir brangiausiame kambaryje, nors jiems jis atrodo labai pigus. Carlos pasakojo,kad studijuodamas Milane už butą, kurį dalijasi su dar dviem vaikinais moka 700 eurų, tad čia mokėti 300 eurų atrodo labai pigu. Priešingai prancūzas  šeimininkei pasakė, kad neturi daug pinigų ir išsirinko pigiausią kambarį. Šeimininkė labai jo pagailėjo, bet kaip mes su Ieva spėjam, kad tiesiog jis nusprendė daugiau pinigų skirti pramogoms, o ne komfortiškam gyvenimui( taip nusprendėm,nes jau antrą dieną kai ėjo pirkti maisto parsinešė kartu ir traškučių ir kitų nebūtinų maisto produktų, nepasirodė,kad jau labai taupus). Abu vaikinai ispaniškai kalba labai laužytai. Tiksliau prancūzas išvis nekalba jokia kalba išskyrus prancūzų. Tad su juo bendraujant kyla problemų, noris pasakyti, bet matai, kad nesupranta.Bet abu labai draugiški ir tikimės pavaišins mumis savo šalių virtuvių patiekalais(Džiuzepė gyrė savo brolį,kad šis puikiai gamina)

Šeštadienis

Buvo didžioji diena apsipirkimams. Kodėl didžioji? Nes visi dideli prekybos centrai yra miesto pakraštyje, iki jų nuvažiuoti reikia laiko, o grįžus puse septynių iš intensyvių kalbos kursų nieko daugiau nebesinori. Tad šeštadienį paskyrėme prekinimuisi. Pirmiausia vykome į IKEA. Dižiulė parduotuvė pradedant baldais ir patalynėm ir baigiant nuotraukų rėmeliais ir lėkštėmis.Beje šioje parduotuvėje sutikome ir pirmuosius lietuvius ne studentus. Net dvi šeimas nugirdome kalbančias lietuviškai. Po IKEA keliavome šturmuoti rūbų parduotuvių, turėjome sąrašus,kad trūksta patogių tapkių po namus, gėlių(nusipirkau pipirą!), ispaniškos telefono kortelės ir pan. Deja, ne viską pavyko nusipirkti. Svarbiausia norėjosi telefono kortelės, tad nuėjome į parduotuvę, kur parduoda visų telefono kompanijų korteles. Pardavėjos paprašėme rekomenduoti ,kuri būtų pigiausia rašyti SMS trumpąsias žinutes. Ši atsakė,kad pigiausio varianto šiuo metu neturi, bet maloniai pasiūlė antrą pagal pigumą. Nusprendėme imti. Ne taip paprasta, tam, kad gautumei telefono kortelę reikai pateikti pasą. Pateikėme savo korteles. Gavome atsakymą,kad tokios galioja tik mūsų šalyje, reikia paso. Suėmė juokas ir lietuviškas pyktis. Kaip tai? O jei aš su kortele tik keliauju po europą ir neturiu paso? Tai ką, dabar pusę metų lieku be telefono ryšio? Atsakymas buvo vienintelis- apgailestauju. Nusprendėme pabandyti pirmadieni savo laime su kortelėmis, kadangi pakalbėjome su ispanu ir sakė, jog kortelės visuomet taip pat puikiai tinka kaip ir pasas. O žinote, kam to reikia? Dėl terorizmo! Jei sumąstytum susprogdinti bombą naudodamas savo telefono numerį. Nors Ispanijoje nėra terorizmas problema, bet atsargumas gėdos nedaro. (pagalvojau, gal ir pas mus galėtų taip būti, tuomet neskambinėtų močiutėms chuliganai ir neviliotų iš jų pinigų sakydami, kad jų vaikai pateko į avariją). Grįžom namo ir atradom dar vieną naują gyventoją- anglė Emily. Gyvena Londone, bet mokosi New Castle ispanų ir prancūzų filologiją. Puikiai šneka prancūziškai, tad apsidžiaugėme, kad pavyks susikalbėti su prancūzu Valentinu.

Sekmadienis

Nuostabi diena. Saulėta!!! Nors rytas gan apgaulingas, atrodo vos +18C laipsnių, o įsidienojus pasiekia ir +29C. Su Ieva paskyrėme šią dieną Saragosos pažinimui. Papusryčiavome netoli mūsų namų esančioje kavinukėje: kava su pienu (paprašius latte būsi kreivai nužiūrėtas, ji čia nepopuliari) ir bandelė. Kavinukėje žmonių netrūksta, o ir pastovėjus eilėje nebelieka mūsų išsirinktų bandelių. Įsitaisėme prie geriausio staliuko, o aplink mus pagyvenusi moteris su sūnumi gėrė kavą, draugės šnekėjosi ir nieko daugiau netrūko.  Šiandien pagrindinė gatvė buvo uždaryta, nes pasirodo Saragosoje sporto diena. Tad gatvėje buvo galima pamatyti vaikus užsiiminėjančius įvairiu sportu, pradedant futbolu ir baigiant gimnastika. Mes nusprendėme aplankyti Aljaferia rūmus statytus ir išlikusius Saragosoje dar nuo musulmonų laikų (kadangi sekmadieniais nemokamai galima lankyti) Tačiau šiandien, kaip vėliau sužinojome, buvo pašarvotas vienas iš žinomesnių Ispanijos  artistų, politikų ir rašytojų - José Antonio Labordeta. Tad teks kitą kartą aplankyti (: Kita mūsų stotelė iš Expo 2008 parodos likę pavilionai.Pagrindinė pasaulinės parodos „EXPO Zaragoza 2008“ tema – vanduo ir darnus vystymasis.

Tad išlikę nemažai fontanų. Visi labai skirtingi ir žaismingi. Užtenka tik sėdėti ant suoliuko ir stebėti, kaip vanduo žaidžia, pasidaro iškart gerą. Ir aš kaip vaikas žaidžiau su vandeniu (: Plotai didžiuliai, kai įsivaizduoji, kiek čia žmonių plaukė pažiūrėti..kažkas nesuvokiamo..apsilankėme vandens muziejuje, kuriame galima pamatyti penkias upes ir jų gyvūniją. Nerealu buvo tai, kad vienintelės lankytojos buvome mes, tad visi akvariumo grožiai atsiskleidė. Kaip šeimininkė vėliau komentavo, visi ėjo pažiūrėti per Expo parodą ir net po tris valandas laukdavo eilėje, kad galėtų nusipirkti bilietą. Tikrai galiu pasakyti, kad verta!!! Savo pažintinę kelionę užbaigėme funikulieriumi, kuris perkelia iš vienos Ebro kranto pusės į kitą. Beje, pirkusios bilietą į vandens muziejų gavome nuolaidą ir kelionei funikulieriumi.


Beje, dėl egzamino. Išlaikiau B2 kalbos lygį!!!(lygiai yra iš viso šeši, mano ketvirtas. Tad dar du lygiai liko- turiu, kur stiebtis)Esu patenkinta, nes aukščiau vienu lygiu išlaikė studijuojantys ispanų filologiją (: Vienas iš geresnių būdų lavinti savo ispanų kalbą yra žiūrėti filmus, tad šį vakarą visi naujieji buto gyventojai einame į ispanišką filmą kino teatre. Kaip sekėsi papasakosiu kitą kartą (:

2010 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

Viduržemio jūros šiluma rugsėjį...

Teisingai! Šį savaitgalį buvau prie Viduržemio jūros. Pasaka!!! Bet apie viską nuo pradžių (:

Jau savaitė kaip gyvenu nebe viena. Praėjusį savaitgalį atsikraustė Ieva. Mudvi kartu mokysimės Saragosos universitete, keliausim ir dalinsimės džiaugsmais, tad ji bus dažna šio blogo herojė (: Nors kalbų mokytojai rekomenduoja negyventi kartu su savo tautybės žmonėmis, tam, kad tektų vartoti daugiau ispanų kalbą, bet turėti šalia kažką primenančio namus yra gera. O be to, mes ir taip dar laukiam naujų keturių gyventojų, tad ispanų kalbai bus kur reikštis!
Šią savaitę jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau jau daug laiko Saragosoje, nes tai, kas man jau atrodo įprasta Ievai vis dar nauja, tad jau teko pabūti šio nuostabaus miesto gide (nors pati dar nespėjau jo viso pažinti) Kaip anksčiau minėjau kursai labai intensyvus, tad vakare grįžus į namus pritrūksta jėgų, kur nors ir eiti, o juk dar laukia ir namų darbai. Tačiau vakare išėjus pasivaikščioti po senamiestį užlieja geras jausmas-negaliu patikėti, kad aš čia! Vieną iš tokių vakarų sutikome ir dar vieną lietuvaitę Ramintą. Ji taip pat čia atvyko pusmečiui pasimokyti, tik privačiame krikščioniškame universitete, esančiame 15km už Saragosos.(Kaip ji pasakojo niekur Lietuvoje nėra mačiusi tokio universiteto: modernios technologijos, sporto salė, lauko ir vidaus baseinai, teniso kortai, pamokos studentams išmokti žaisti tenisą ir pagrindinė taisyklė-būtina turėti nešiojamąjį kompiuterį). Tad mūsų lietuvaičių komūna (kaip aš vadinu) jau plečiasi. Praėjusį ketvirtadienį buvom susirinkusios airiškame pub'e žiūrėti krepšinio rungtynių. Pub'as labai kosmopolitiškas, gali išgirsti kalbant įvairiom kalbom, o ir barmenams, atrodo, lengviau kalbėti angliškai negu ispaniškai. Nors pub'e didelių TV ekranų buvo ne vienas, deja Lietuvos ir Argentinos susitikimo netransliavo ne vienas ispaniškas kanalas. Barmenai labai sąžiningai patikrino kanalus ir TV programas laikraščiuose. Išsigelbėjimas buvo Ramintos kompiuteris ir nemokamas bevielis internetas visame bare (: Likom patenkintos, o bare esantys lankytojai kartas nuo karto žvilgtelėdavo į mus, kai iš didelio džiaugsmo spygtelėdavome arba sušukdavome "Mes už Lietuvą!" Personalas tikrai labai malonus(pasiūlė net prailgintuvą,kad galėtume įjungti kompiuterį į elektros lizdą) Nusprendėm,kad tai mūsų mėgstamiausias ne ispaniškas baras Saragosoje!

Tarragona

Savaitė įtempta, bet turimo čia laiko negalima švaistyti, tad šeštadienį nusprendėme nuvykti prie jūros. Artimiausias paplūdimys Tarragonos mieste. Tik trys valandos kelio autobusu ir mes jau čia. Na ,tiesą sakant , taip paprastai viskas nebuvo: kėlėmės labai anksti, nes pasirinkome važiuoti su 7val. ryto autobusu. Prieš tai dar pirmą kartą išbandėme viešąjį transportą (keista pasirodė, kad stotelėse nerašo, kada atvažiuos autobusas, tiesiog parašyta,kad kas 20min arba kas 10 min. važiuoja; tvarka, žinoma, europietiška - įlipi tik pro priekines duris, iškart nuskanuoji bilieto kortelę. Beje, pažymėjus bilietą, per pirmąją valandą važiuojant su bet kuriuo autobusu ir vėl pažymint, pinigai nėra nuskaičiuojami-tad už 60 euro centų gali važinėti visą valandą su bet kuriuo Saragosos viešojo transporto autobusu). Stotyje žmonių ne per daugiausiai, tačiau vykstančių į Tarragoną pilnas autobusas. Jau prisimenant pirmą kelionę nebestebina,kad nėra konkretaus autobuso, o pasiūlomi du išvykimo takeliai. Mūsų vairuotojas malonus -pora kartų paklausia, ar neturime lagaminų pasidėti į bagažo skyrių (: Na štai mes ir kelyje, kelionė tikrai neprailgo, nes pradžiai papliurpėm, tuomet pamiegojom ir likus mažiau nei valandelei gaudėm vaizdus ( Žiūrėk, žiūrėk kaip gražu!!!) ir pusryčiavom savo sumuštiniais (kurių pasirodo nebuvo galima valgyti autobuse, nes autobuse apskritai draudžiama valgyti). 
Atvykus į Tarragona pasitinka ramybė. Nors jau 10val. ryto, tačiau miestas dar miegojo. Vieninteliai žmonės - tai spaudos kioskų darbuotojai ir mus nustebinę rusų turistai (iš kur jie čia?) Kadangi stotyje esantis informacijos centras nedirbo pagal žemėlapį išsiaiškiname,kad kitas yra labai arti ir leidžiamės į miestą. Reikia paminėti, kad Tarragona yra Tarragonos regiono sostinė, o šis regionas priklauso Katalonijai. Katalonija yra Ispanijoje, bet siekia savo nepriklausomybės. Suprasti jog esi Katalonijoje, o ne Ispanijoje, manau gali tik iš išdidžiai kabančių Katalonijos, o ne Ispanijos vėliavų ir kalbos. Taip kalbos! Katalonijoje kalbama katalonų kalba. Tačiau tam tikrose vietose randama užrašų ir ispanų kalba. Pavyzdžiui, McDonalde (taip taip ir kaip taip galima, esi Ispanijoje,bet eini i Mcdonalds, bet norėjos labai jau spurgos) viskas dviem kalbom. Kad esame Katalonijoe supratome, kai prie užrakintų informacijos centro durų buvo parašyta, kad rugsėjo 11 nedirbs, nes tai Nacionalinė Katalonijos diena. O ispanams nedirbti juk reiškia visiškai nedirbti (nei parduotuvės, nei muziejai). Tačiau pagrindinėje gatvėje randame dar vieną turizmo informacijos centrą, iš kurio eilutė tęsiasi ir lauke, o jame dirbantis vyrukas pasakoja apie lankytinas Tarragonos vietas vis kita kalba (rusų, vokiečių, ispanų ir anglų, bent tiek išgirdom, kol eilėje laukėm)Sulaukus savo eilės buvom pasveikintos su lietuvių krepšinio pergalėm (tą dieną dar nebuvom sužaidę su JAV), informuotos apie Katalonijos dienos šventę, gavome naudingų patarimų ką verta pamatyti atostotogaujant Tarragonoje tik vieną dieną ir kur papietauti. Pagailėjo, jog negalėsime pamatyti iš gyvų žmonių statomo bokšto(nes jau būsime išvykusios į Saragosą) ir buvome palydėtos sėkmės linkėjimais Lietuvos krepšinio rinktinei.(Įdomus pastebėjimas, kuomet aš atsakiau,kad Jums taip pat sėkmės, turizmo informacijos centro darbuotojas pasakė, kad  jiems jos neprireiks, nes jie nežaidžia. Jis turėjo omenyje katalonus, nes ispanai juk vis dar žaidžia dėl 5-8 vietų).
Nors mums nepavyko pamatyti iš gyvų žmonių pastatyto bokšto, tačiau turėjome puikią galimybę įsiamžinti prie tokios statulos. Tokios gyvų žmonių pilys buvo pradėtos statyti būtent šiame mieste jau nuo XVIIIa. (vėliau išplito po visą Kataloniją)Simbolizuoja žmonių ištvėrmę, pusiausvyrą , vertybes ir sumanumą- tai kas juos padarė katalonais. Skirtinga žmonių stovėjimo kombinacija simbolizuoja skirtingus dalykus, kaip žmonių vienybė, ar jaudulys mažo vaiko, kuris iškeliamas į bokšto viršų ir gali pasiekti dangaus aukštį. Ar gi ne gražu? (paveikslavomės ne tik mes, bet ir rusų porelė, kuri manęs paprašė, kad nupaveiksluočiau. Tiksliau ne paprašė, o įkišo savo fotoaparatą man į rankas ir pasakė žodį "foto". Ievai teko mandagesnės rusaitės: "Please, foto.." su stipriu rusišku akcentu... galėjom įsidarbint fotografėm!) 
Pagrindinė gatvė baigiasi milžinišku balkonu iš kurio atsiveria neįtikėtinas vaizdas į Viduržemio jūrą. Iš vienos pusės pakrantė su smėlingu paplūdimiu ir vilomis ant kranto, o iš kitos pusės jachtos ir pramoninis uostas.

Kitas objektas, kurį mes aplankėme buvo iš Romos laikų išlikęs koliziejus. Tas kas buvo pačiame Romos koliziejuje šiuo galbūt nesistebėtų, bet man buvo labai įdomu ir smalsu pažiūrėti. Visada įsivaizdavau tai kaip apvalią areną skirta kruvinoms kovoms, o pasirodo pati scena išsidalina: arena, požeminiai perėjimai, bazilika ir net nekropolis. Aplinkui sėdėti skirtos vietos skiriasi: vienoje puseje dailiai tašytos sėdėjimo vietos, kitoje iš uolos iškaltos. Išsiskiria valdžios platforma ir deivei Nemezidei skirta koplytėlė. Visas vaizdas užburia, gal dėl to, kad pats koliziejus pradėtas statyti Ia.pr.Kr pab. ir IIa. pr. Kr. pradžioje,o už  jo tik Viduržemio jūros vandens žydrumas. Belandžiojant specialiai turistams padarytais takeliais ir besipaveiksluojant po arkomis sutikome vos keletą turistų (vis dėlto buvo ankstoka), tačiau mūsų nuostabai vidury arenos vienas iš turistų pasipiršo savo draugei. Gal ir visai romantiškai skamba: atostogų metu Ispanijoje, viename iš romėnų laikų amfiteatrų pasipiršo...
Nors jau perkant bilietus buvo siūloma nusipirkti universalų vieną ,skirtą net keturiems muziejams, kuris galioja net dvi dienas, mes nusprendėme to  nedaryti, nes per vieną sutrumpinto darbo dieną nespėsime visko apžiūrėti( juk Nacionalinė Katalonijos diena). Tačiau tai puikus sprendimas, taip pat yra siūloma speciali kortelė,kuri galioja priklausomai nuo to keliom dienom perki. Vienai dienai kortelė kainuoja 14eurų, su ja į visus muziejus patenki nemokamai, taip pat nemokamai naudojiesi viešuoju transportu, nuolaidomis kavinėse, viešbučiuose ir kitoms pramogoms. Studentams taikomos 50% procentų nuolaidos, tad lankomi objektai mums kainavo tik 1,50 euro.

Paklaususios informacijos centre duotų patarimų aplankėme ir romėnų bokštą (Ia.), nuo kurio atsivėrė nuostabus visos Tarragonos vaizdas,o taip pat ir tunelį, kuris buvo skirtas arklių ir vežimų lenktynėms,o vėliau netgi tapęs kalėjimu.

Aplankiusios rekomenduotus objektus patraukėme į paplūdimį, vingiuodamos mažytėmis Tarragonos (  apie 140 tūkst. gyv.)gatvelėmis. Pataikėme į Katalonijos dienos šurmulį, kur buvo mokami šokti maži ir dideli, pardavinėjami rankdarbiai ir kitos pramogos. Daug spalvų, vėliavų ir nesuvaidinto jaukumo. Gatvelės siauros, mažytės, visos baigiasi į pagrindinę Ramblos gatvę.
Ženklų vedančių į paplūdimį ne vienas, bet mes pasirinkome artimiausią. Nustebino du dalykai: pirma, niekur nebuvo persirengimo kabinų( tad teko persirengi tualete) ir antra, jokio ženklo, kad tai nudistų paplūdimys nebuvo, tačiau kur ne kur buvo moterų manančių kad tai būtent toks paplūdimys. Žmonių gausa tikrai negalėčiau skųstis. Buvo pats tas (: Beliko tik mėgautis žydru ir šiltu vandeniu ir malonia saule. Na bent jau tada taip atrodė, o vakaro pabaigoje supratome,kad abi įdegėme ir ganėtinai ryškiai. Man tą išdavė ir paraudusi nosis (: Savo kelionę užbaigėme vienoje iš kavinukių (beje, užsisakant apelsinų sulčių visuomet atnešama ir cukraus),o jau keliaujant į autobusų stotį susistabdė mus vyrų kompanija švenčianti bernvakarį. Jaunikis apsitaisęs gladiatoriaus kostiumu ir klausė gal viena iš mūsų būtų jo Elena. Nieko vulgaraus ar negražaus, tiesą sakant labai miela. O sakydama vyrų kompanija tikrai nesuklydau, jiems maziausiai po 35 metus turėjo būti.(Kaip ispanų kalbos mokytoja pasakojo, tai būdingas amžius vestuvėms, čia juk niekas neskuba!)

Grįžom namo pavargusios, bet patenkintos. Daug pamatėm ir tuo pačiu prie jūros pabuvom. Nuliūdino žinia apie Lietuvos krepšinio pralaimėtas varžybas, bet pasidžiaugėme,kad mūsų krepšininkai vis tiek šaunuoliai...suvalgėm dar po dubenėlį šviežių vaisių(nes čia jie labai skanūs ir pigūs) su jogurtu ir nuėjome miegoti, nors turbūt visa Ispanija tik buvo pradėjusi šėlti.. (:

2010 m. rugsėjo 4 d., šeštadienis

Ar žinote, kad Ispanija išradėjų šalis (:

Šeštadienio rytas. O jo jau reikėjo-miegu kiek noriu (nors kaip taisyklė pabundu anksti). Po intensyvių kalbos kursų savaitgalis tikra atgaiva.Kursai vyksta dar tik tris dienas (ir tęsis dar dvi savaites), bet jau dabar galiu pasakyti, kad jie išties labai naudingi. Prasideda nuo 9val. ryto ir tęsiasi iki 14val. (su pora 5min pertraukų). Tuomet nuo 14val. iki 16val. laikas skirtas pietums, o nuo 16val iki 18val, be jokių pertraukėlių mokomės toliau. Po visko pasijunti pavargęs, bet labai daug sužinojęs. Kursai susideda ne tik iš pamokų apie gramatiką, tačiau mokomasi šnekamojoje kalboje dažnai vartojamų posakių (tokių kaip, jaučiuosi kaip žuvis,kas reiškia nieko neišmanau), plečiamas žodynas, o svarbiausia kalbama apie pačią Ispaniją (jos papročiai, lankytinos vietos, istorija, žmonės ir pan.) Jau šių pamokų metu sukaupiau nemažą patirtį. (Ir kaip liežuvis po truputi atsir iša, mintyse jau nebegalvoju angliškai, vis dažniau ispaniškai) (:
Ar žinojote, kad...
  • Pietūs Ispanijoje yra svarbiausias dienos ritualas. Jie prasideda 14 val ir baigiasi 16val. Tuo metu yra uždaromos visos parduotuvės, įstaigos, vaistinės ir pan. Pietauti susirenka visuomet visa šeima ir aptaria savo dieną. Valgymas yra labai svarbus dalykas. Vakarienė nėra tokia svarbi , kadangi vakarieniauti ispanai eina 22val. vakaro ir tai dažniausiai daro ne namie,o eidami per keletą skirtingų kavinių ir barų. Dažnai vakarieniauja didelėse kompanijose su draugais. Atrodo visa tai aš žinojau,tačiau maniau,kad dabar taip ispanai nedaro, tačiau tai tiesa! Jie vakarieniauja 22val. vakaro!!! O kavinė ar baras - tai neatsiejamas gyvenimo elementas. Kiekvieną rytą einant į universitetą tenka praeiti bent dešimt kavinių su pusryčiaujančiais ir laikraščius skaitančiais ispanais.
  • Ispanijoje užsisakant alkoholinius gėrimus geriau rinktis iš žinomų gamintojų, kadangi nusprendus paragauti mažiau jums pažįstamo gėrimo, gali tekti gerti skiestą gėrimą, o ne gryną.
  • Saragosos regione kaip ir visoje Ispanijoje gaminamas vynas. Tačiau neapsigaukit, ne visi yra laikomi gerais! Vienas iš blogiausių Carineña Montesierra. Kita vertus visuomet rekomenduojama Somontano(Viñas del Vero, Enate) ir Borja (Borsao, Coto de Hayas). Jei užsisakinėdami vyną pasakysite, kad jums ne svarbu kokio, tai būtinai  atneš Carineña Montesierra. Kai kuriose kavinėse ir baruose šis netikęs vynas pilstomas nemokamai.
  • Na, o jei jau gerti vyną, tai tik gerame bare. Patys geriausi laikomi tie, kurių grindys yra nešvariausios!!! Tai rodo, kad bare lankėsi daug žmonių, valgė tapas (tradicinis ispanų užkandis), vadinasi, čia skanu! Šeimininkė grindis išplauna (surenka nuo žemės besimėtančius maisto gabalėlius ir pan) tik užsidarius barui (kas Ispanijoje įprasta 5 valanda ryto)
  • Ispanai labai mėgsta saldainius. Galima atrasti tikrai labai daug parduotuvių skirtų tik saldainiams (turiu omeny ne šokoladiniams, o tiems karameliniams, guminukams ir pan.) Saldainiai mėgstami ne tik dėl to, kad ispanai būtų smaližiai, bet priežastis yra ta, kad jie kalba labai daug, greitai ir, kas svarbiausia, labai garsiai(kaip jie vadina, La ley de la selva- išgyvenimo įstatymas). Tam, kad gerklė "neuždžiūtų" visuomet su savimi turi čiulpiamų saldainių. Mano kalbos kursų mokytoja ne išimtis-visuomet atsineša saldainių ir jeigu kam reikia maloniai pasiūlo pasivaišinti. Beje, populiarusis visam pasaulyje saldainis Čiupa Čiups buvo išrastas Ispanijoje (:
  • Patys ispanai mėgsta iš savęs pasijuokti. Jie teigia, kad nėra labai sumanūs kaip japonai, tačiau turi savų išradimų taip pat. Jiems priklauso trys išradimai ir visi susiję su pagaliuku. Taigi, jau anksčiau minėtas saldainis Čiupa Čiups, tuomet plunksnuotas pagaliukas dulkėm valyti ir stalo futbolas (ant pagaliukų sumauti mini žaidėjai). Nors turbūt vienas iš svarbiausių išradimų (čia jau būtų ketvirtas) yra majonezas. Pirmiausia jis buvo pradėtas gaminti Ispanijos Mahon mieste iš to kilęs ir pavadinimas (Mahonese).
  • Kaip jau anksčiau esu minėjusi Ispanai laiko save futbolo tauta ir labai didžiuojasi, kad yra pasaulio čempionai. Tapimas 2008 Europos čempionais ir šiemet pasaulio, Ispanų gyvenimą pakeitė daugeliu aspektu, bet vienas iš svarbesnių, kad nuo šiol jie gali ramiai vilkėti marškinėlius ar kitą atributiką su Ispanijos vėliava. Iki 1975 metų Ispanijoje galiojo diktatūrinis rėžimas(kurio metu buvo skleidžiama propaganda ir pan., kad yra viena Ispanija(viena kalba, vėliava ir t.t.) ir labai pabrėžiamas simbolių nešiojimas), įvedus demokratiją ir gavus laisvės, nešiojimas rūbų su Ispanijos atributika reiškė priklausymą ekstremistinei grupei palaikančiai diktatūrinį rėžimą. Tačiau Ispanams tapus futbolo čempionais, vilkėti Ispanijos simbolius tapo tiesiog savo komandos palaikymas. 
  • Ispanija, kentėjusi nuo diktatūrinio rėžimo, šiuo metu nėra viena Ispanija. Baskija, Katalonija siekia savo nepriklausomybės. Įvažiavus į šių regionų teritoriją su Ispanijos atributika būsi pasitiktas nelabai maloniais žvilgsniais. Kadangi būtent daugiausiai šie regionai kentėjo diktatūriniui rėžimui esant-jiems nebuvo galima kalbėti savo kalba(baskų ir katalonų), laikytis savo papročių ir pan. Dažnai vyksta streikai ir boikotai tam, kas yra ispaniška. Netgi per pasaulio futbolo čempionato finalą kuomet žaidė ispanai su vokiečiais, baskai palaikė pastaruosius. Neapykanta didžiulė.
  • Ispanija didžiulė šalis, tad UNESCO saugomų vietų turi, tačiau vienas iš įdomesnių paveldo saugomų objektų jau yra mano anksčiau minėtos bulių statulos ant aukšto kalno( pirmame savo pasisakyme apie kelionę į Saragosą minėjau,kad pasitiko didžiulis bulius ant aukšto kalno) Tad ką Jūs sau manot, pasirodo,kad šių bulių visoje Ispanijoje yra kelios dešimtys, o jų dydis maždaug 30x60 metrų! Gigantai! Štai kodėl jie matosi iš taip toli (:

Galėčiau dar pasakot, bet laikas į parduotuvę, juk ryt sekmadienis ir niekas nedirbs. O žinote, kodėl niekas nedirba? O jei Jūs grįžtumėtė 5 valandą ryto ar benorėtumėte, kur ir eiti sekmadienį?

2010 m. rugsėjo 1 d., trečiadienis

Kodėl žmonės atvyksta į Ispaniją ir kiti ispaniški ypatumai

Na va, jau greitai bus ir savaitė kaip gyvenu šioje šalyje. Jei tai būtų poilsinė kelionė dar turėčiau keletą dienų (žinoma, kurių metu gailėčiausi,kad jau metas išvykti), o grįžusi sakyčiau, mačiau Ispaniją. Bet ne...Ispanijos taip greitai nepažinsi...Kiekvieną kartą išeidama į miestą atrandu vis kažką naujo. Leiskite pasidalinti savo nuostabom.
Turbūt niekada nesakysiu, kad ispanai yra lėti. Jie skuba taip, kad net degant raudonam šviesaforo signalui eina per gatvę, apsižvalgo paskubom ir bėga. Ir visi taip!!! Pasijuntu nejaukiai likusi vienintelė prie perėjos laukti žalio signalo,kai netgi dvi bangos pėsčiųjų jau perbėgo gatvę (:
Arba man labai smagi atrodo jų mada (ir ne tik, tai ir būtinybė) turėti vežimėlį su ratukais, į kurį sudedami pirkiniai arba tiesiog daiktai, kuriuos reikia pervežti. Pilnas miestas moteryčių (ir ne tik) su vežimėliais, kas stumia į priekį, kas tempia iš paskos. Vežimėliai ne šiaip sau maišas ant ratų, o naujausios mados tendencijos,(parduotuvėse ne tik rankinukai, bet ir vitrinose mirga naujausi vežimėliai) spalvos ir patogumas. Prekybos centruose yra speciali vieta, kur laikomi vežimeliai. Primena lyg kokią dviračių ar automobilių parkavimo aikštelę.
O dėl parkavimo aikštelių, na bent jau šalia manęs tokios nėra. Tad mašinos paliekamos gatvėse, kurios yra ganėtinai siaurios, tad eismas tik vienpusis. Bet kiekvienoj gatvėj, šalia eilės gražių mašinų, būtinai bent trys motoroleriai stovi.(Oi, Titi, tau su Linu čia gyvenimas būtų: turėtumėte ką taisyti ir kur važinėti. Mačiau net rožinį motorolerį!!)
O išėjęs sekmadienį į miestą lieki nustebintas. Nedirba niekas!!! Net prekybos centrai!!!Tad užsimanius "ko nors skanaus" teks laukti iki pirmadienio. Išsigelbėjimas yra kinai. Kaip buto šeimininkė sakė, jiems nėra nieko švento - dirba net sekmadieniais!
Bet štai atėjus pirmadieniui miestas dirba visu pajėgumu. Prekybos centrai pilni žmonių ir visi perka!!! Nesvarbu, ar tai būtų rūbų skyrius, ar kvepalų. Reikia visko. Tikrai išsižiojau, kai šiandien puse vienuolikos ryte būdama prekybos centre, pamačiau, kiek daug žmonių ir net eilės kosmetikos skyriuje. Dėl maisto prekių parduotuvių , nėra ko stebėtis-per sekmadienį daug galima sugalvoti, "ko skanaus norėtum":D
Labai man patinkantis bruožas ispanų yra tas, kad gamtą jie myli. Pačiam mieste žolės ne per daugiausiai,(Saragosa priklauso Aragono regionui, kuris pasižymi tuo pačiu ir žalia ir negausia augalija) tačiau ta kuri yra, kiekvieną rytą laistoma. O šiukšlių rūšiavimas-šventas dalykas. Visuomet stovi keturi konteineriai:popieriui, stikliui, plastikui ir visom kitom šiukšlėm. Tam, kad nemaišytum ant konteinerių parašyta ką galima mesti( pvz., sąsiuvinius ant popieriaus arba uogienės stiklainį prie stiklo.) Neleis susimaišyti ir patys produktai, pavyzdžiui, ant arbatos dėžutės parašyta, kad suvartojusi turėčiau nepamiršti išmesti į konteinerį su mėlynu dangčiu(jis skirtas popieriui).
Smagus dalykas iš buities reikalų atrodo skalbinių džiaustymas. Butuose esantys balkonai yra tikdėl gražumo ir skalbinių juose niekas nedžiausto(priešingai prisimenant Portugaliją). Visi skalbiniai džiaustomi vidiniame kieme: atsidarai vonios langą ir prieš tavo akis daug šniūrų, išdžiaustai rūbus ir lauki kol išdžius. Jei netyčia bekabinant koks nors išsprūdo ir pliumptelėjo žemyn, ar atgausi priklausys nuo to virš ko tavo skalbiniai kabėjo, nes gali nukristi ant kaimyno skalbinių krūvos, gali nukristi tiesiog ant žemės(tuomet bėgi žemyn ir su atskiru raktu atsirakini vidinį kiemą )arba jis gali užkristi ant stogo ir čia jau tavo išradingumas pasiimti savo skalbinius. Kaip tik einu susirinkti savųjų -šiandien gali būti audra!!! 20val. vakaro +23 ir apniukęs dangus su nežymiais žaibais(prisimenant kas dėjosi vasarą Lietuvoj)

Dar trumpai apie rugsėjo pirmąją. Kodėl trumpai? Nes ji ne šventė Ispanijoje. Mokslo metai čia prasideda rugsėjo 21-ąją. Tačiau man savotiškai kaip ir prasidėjo, kadangi šiandien buvo pirmoji diena ispanų kalbos kursams. Ryte 9val. laikiau testą, 13val. jau žinojome savo lygį ir porą valandų mokėmės. Savo pačios nuostabai patekau į aukščiausią lygį.
Besimokančiųjų grupė labai įvairi, nors turiu pasakyti,kad dominuoja vokiečiai. Kaip visuomet pirmosios pamokos skirtos susipažinimui. Per tas dvi valandas sužinojau,kad anglas  jau turintis virš 40m. atvyko mokytis ispanų kalbos, nes Ispanijoje gyvena jo brolis,o jis pats anksčiau dirbo Ganoje (Afrika),viena iš vokietaičių būdama devyniolikos metų viena pati, su kuprine ant pečių apkeliavo aplink pasaulį tam, kad nusprestų ką nori mokytis ir išsirinko architektūros istoriją ir judaizmą(teigė, kad  taip nusprendį po Jeruzalės, kuri pavergė. Nesiginčiju,mano tokie patys prisiminimai apie ši miestą), austrė studijuojanti ekonomiką ir politikos mokslus praktiką atliko Argentinoje; vokietis (kurio vardo nesugebėjo ištarti net mokytoja) pasirodo turi tėvus iraniečius, bet brolius amerikiečius (Tėti, dėdė Daliau, močiute ir kiti nesijaudinkit, manęs vesti jis nenori ir išvis kai reikėjo pasakot apie savo idealą ,sakė kad mėlynos akys nepatinka), fMary(perkopusi jau 50m. seniai) teigė vykusi iki Ispanijos 30val., bet džiaugiasi,kad galės išmokti kalbą, suomis kaip visada buvo ramus(ir net išsigandęs), japonė Jaruki(mano draugė tapo iškart) pasakojo apie neigiamą patirtį Ispanijoje-ispanai neskiria japonų nuo kinų, tačiau su pagarba žiūrima tik į japonus(tad jai kartą teko būti palaikytai kine, kurios yra laikomos ne kokios profesijos atstovėmis)...Tad grupė marga..
Mokytoja griežtoka, traukia žodžius iš mūsų ir taiso, neleidžia vartoti įprastų žodžių ir dažnai klausia ,kodėl. Pvz.  atsakinėjant į klausimą su kuo gerai sutari savo šeimoje vartoti žodžių mama, tėtis, brolis ir sesuo buvo nevalia(jie ir taip aiškus ir žinomi). O atsakius į klausimą, koks tavo mėgstamiausias ispaniškas žodis, visuomet seka klausimas,o kodėl? (mano mėgstamiausias žodis buvo Hola!, kadangi nuo šio žodžio viskas prasideda: draugystė, kalba, žinios ir pan...)

Šiam kartu tiek, eisiu žiūrėti krepšinio (beje, ispanai save laiko futbolo šalimi ir labai didžiuojasi, kad yra pasaulio čempionai, tad vakarykštės krepšinio rungtynės su lietuvių pergalė prieš juos, jiems yra nė motais)