Jeigu skaitote Klaipėdos rajono laikraštį "Banga" tai šį straipsnį jau matėtė, bet tiems,kurie neturi šios galimybės siūlau paskaityti - mano mamos įspūdžiai kitu kampu apie kelionę į Ispaniją.
Ten mūsų nėra
Garsios ašaros. Jas braukia penkiametė mojuodama, matyt, močiutei. Ilgas bučinys. Matyt, įsimylėjėlių. Tvirtas rankos paspaudimas ir apsikabinimas. Matyt, tėvo ir sūnaus. Ko gero, mes patys nerūpestingiausi ankstyvo „Ryanair“ avialinijų reiso Kaunas- Girona(Barselona)keleiviai. Aplankysime Ispanijoje pagal Erazmus pasikeitimų programą studijuojančią dukrą ir po kelių dienų grįšime namo. Dauguma bendrakeleivių, atrodo, tokios galimybės neturės- jie važiuoja dirbti arba galbūt jau ir nuolat gyvena po saulėtu Ispanijos dangumi – kur ne kur matosi mišrių tautybių šeimos .Jis –tamsiaplaukis ispanas, ji-geltonplaukė lietuvaitė, laimę (tikėkime) radusi už jūrų marių, o tarp judviejų- dar nenudžiūvusiomis ašaromis pusiau lietuviškai , pusiau ispaniškai čiauškanti penkiametė. Gerai, kad vaikai greitai pamiršta liūdesį... Kažkodėl labai norėčiau, kad šį Kauno oro uostui įprastą vaizdelį matytų mūsų premjeras Andrius Kubilius ir Seimo nariai, politikuojantys dėl Pilietybės įstatymo pakeitimų.
Beveik visa bendrakeleivių minia po įprastinių registracijos ir patikrinimų procedūrų plūsteli link lėktuvo trapo. „Ryanair“ lietuvius skraidina pigiai, o tai juk mums labai svarbu, bet kiekvienas medalis turi dvi puses: pigiai, vadinasi, nesitikėk didelio patogumo. Taigi, bilietuose nenurodytos sėdėjimo vietos, todėl šis rūpestis žmones veja salone užsiimti patogesnes pozicijas. Žinoma, telpame visi ir po rankinio bagažo bruzdesio lėktuve nuvilnija vieningas atodūsis: pagaliau! Bet europinės problemos mus paveja ir čia: orlaivio vadas angliškai paaiškina, kad galbūt lūkuriuosime valandą. Mat negautas leidimas skristi per Prancūzijos oro erdvę. Maištingieji prancūzai tebekovoja dėl galimybės išsaugoti trumpesnį pensinį amžių. Skaitydamas laikraščiuose ar matydamas televizijos žiniose jų atkalumą- solidarizuojiesi, bet lėktuvo salone laukiant leidimo pakilti mintyse visas būtas ir nebūtas nuodėmes priskiri Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy. Ko taip ilgai terliojasi su ta pensijų reforma?.. Bet kai pasigirsta išganingasis- kylam- visos nuoskaudos pasimiršta, net nebeburbi, kad lėktuvo palydovai, nors jų kortelės byloja juos esant lietuvius, beveik visą informaciją teikia tik angliškai. Ar pigių skrydžių avialinijose negalioja Valstybinės kalbos įstatymas? Iš tiesų nežinau tų taisyklių, bet kai grįžtant atgalios ispanas stiuardas, ragindamas pirkti pusryčius, suvenyrus, karališku Henriko vardu prabyla lietuviškai-atlyžtu galutinai. Matyt, viskas priklauso nuo reise dirbančios komandos, kaip jie patys save ir kitus gerbia.
Kokiais kelionių įspūdžiais benustebinsi šiais laikais? Kažkas pats dažnai keliauja, kažkieno artimieji užsieniuose gyvena. Visi daug ką žinome, esame girdėję ar per televizorių matę. Bet visgi viena tema mums visiems pastaruoju metu aktuali- kainos. Lietuvoje jos priešingai nei atlyginimai auga kaip ant mielių. Ekonominė krizė, nepalankūs orai, atsiliepę derliui. Kokių tik paaiškinimų neišgirstame! Ir gana įtikinamai skamba Laisvosios rinkos instituto ekspertų patarimai jokiu būdu nereguliuoti kainų- tai esą papjūtis ekonomikai ir natūralios rinkos egzistencijai. Kai dairaisi po Ispanijos nesuskaičiuojamų parduotuvėlių lentynas, ar geri kavą su burnoje tirpstančiu pyragaičiu (tai įmanoma net su lietuvišku atlyginimu- pavyzdžiui, 4 asmenų šeima gali papusryčiauti kavinukėje už 8, 40 euro)supranti, kad šie patarimai teisingi, bet tik ne Lietuvoje, kurioje visiškai nebekvėpuoja smulkusis, o ir vidutinis verslas. Juk ne tik Ispanijoje, bet ir Belgijoje, Austrijoje, Airijoje, kitose ES senbuvėse šalyse pažaboti didžiųjų prekybos tinklų apetitai, jie nustumti į miestų pakraščius. Į didžiuosius tinklus reikia važiuoti autobusu ar automobiliu bent jau pusvalandį, jie nestovi sankryžose ar turgelių pašonėse. Kaip pas mus. Ispanijos prekybos tinkluose tikrai įmanomas pasirinkimas pagal kišenę, net nelaukiant akcijų, kuriomis esą malonina ir mus gelbsti maksimos. Ispanijos užmiesčiuose galima rasti tokį prekybos tinklą, kuriame vaikiški žieminiai batai kainuoja 11 eurų, o striukė- 12. Va, seimūnui R. Dagiui, postringaujančiam apie būtinybę šeimoje lietuviams auginti 3-4 vaikus, reikėtų pasisemti patirties, kaip ne tik liežuviu plakti, bet ir sudaryti realias sąlygas mūsų šalyje auginti daugiau vaikų. Tą lietuviai gali sau leisti...Ispanijoje.
...„Ryanair“ mus parskraidina į tą patį Kauno oro uostą. Tik bendrakeleivių nuotaikos šįkart beveik vieningos- juk dauguma skrendame namo: ten gera, kur mūsų nėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą