Kai namai priartėja

Maždaug prieš du mėnesius stovint Vilniaus oro uoste ir atsisveikinant su tėveliais ir broliu gavau iš jų pažadą, kad atvažiuos būtinai manęs aplankyti. Tą akimirką atsisveikinti atrodė labai sunku, nes laukė ilga kelionė į nepažįstamą šalį ir gyvenimą. Mama tuomet sakė, kad maždaug kokį spalį, kai jau būsi apsipratusi ir pažinosi Ispaniją. Mintyse sakiau sau,kad du mėnesiai tai labai daug iki kol galėsiu pamatysi savo mylimus žmonės ir kartu neapsakomai mažai, kad galėčiau apsiprasti svetimoje šalyje. Bet aš klydau (:

Taigi pažadai įvykdyti. Lygiai praėjus dviems mėnesiems nuo mano kelionės į Ispaniją atvyko ir mano šeima. Turėjo nuvykti tokį pat ilgą kelią..Namai ir Kauno oro uostas (nors aš skridau iš Vilniaus), daugiau nei trijų valandų skrydis lėktuvu iki Gironos (ispaniškai tariasi Herona), tuomet nuo oro uosto iki Barselonos valanda autobusu, na ir galiausiai nuo Barselonos iki Zaragozos beveik keturių valandų kelionė. Sakyčiau visas kryžiaus žygis. Bet ko nepadarysi dėl mylimų žmonių. Labai džiaugiuosi,kad visi trys atvyko lankyti manęs. O visas tas valandas kol laukiau maišėsi jausmai. Atrodo neįtikėtina,kad visus pamatysiu ir apkabinsiu, kai paskutiniai du mėnesiai tik skype buvo palaikomi. Prieš namiškiams atvykstant jau buvau visiems draugams ir buto gyventojams pasigyrusi (ir žinoma, visiems baltas pavydas kilo)

Pirmos akimirkos laimės, apsikabinimų ir bučinių. O antrosios -tai dovanos. Tikrai nežinau, kaip geriau tai pavadinti Kalėdomis ar mano gimtadieniu. Nuo širdies pakabukų iki simbolizuojančių apyrankių, saldainių ir net iš mažosios (gražutės, gerutės, mažutės) auskarai. O kur dar lietuviška duona, dešros ir sūriai. Namai priartėjo visiškai.

Tos kelios dienos kartu prabėgo labai greitai. Turbūt ir pati nustebau kuomet rodydama Ispaniją supratau,kad ši šalis man taip greitai tapo sava: gatvės, lėtesnis tempas, kalba, žmonės. Vedžiausi kiekvieną rytą vis į kitą ispanišką kavinę pusryčių (nes juk ispanai namie nepusryčiauja). Ragavom ir churrų su šokoladu ir bulvių torto. Net tėtis pastebėjo, kad jie (mano šeima)labai greit suvalgo ir sėdi ramūs,o aš daug čiauškiu ir vis dar pilną lėkštę turiu.

Parodžiau ir jau taip daug kartų minėtą Pilar aikštę su bazilika ir mergele Pilar saugančia Zaragozos ir viso Aragono žmones. Garsaus ispanų dailininko gyvenusio Zaragozoje Gojos paminklą. Nesuskaičiuojamą skaičių fontanų ir kitų monumentų (pradedant arkliukais ir baigiant žmonėmis po skėčiu). Nusivedžiau į savo universiteto miestelį (ir net gatvėje su vienu dėstytoju prasilenkėme) Aplankėme mano mėgstamiausią tapas barą ir dažniausiai lankomas gatves (bei, žinoma, ir parduotuves)
Pati supratau, kad tos kelios dienos tarsi buvo įrodymas mano namiškiams, kad visa tai, dėl ko aš džiaugiuosi šiame bloge ir kartu pasakoju jiems skype pokalbių metu nėra iš piršto laužta. Man iš tiesų čia sekasi gerai, sutariu su buto draugais ir turiu daug naujų; sugebu susikalbėti ispaniškai; pažįstu miesto gatves ir esu pripratusi prie šio ritmo.
Džiaugiuosi, kad Zaragoza buvo svetinga savo žmonėmis, saulėtu oru ir virtuvės skanumynais. Keletas dienų mano mieste prabėgo labai greitai ir mūsų  taip pat dar laukė kelionė į Barseloną. Į miestą, kurį aš jau lankiau, į miestą, kuris sukelia visiems kažkokių asociacijų...Visos kelionės metu stengiausi parodyti, tai, kas yra laikoma Barselonos veidu. Smagu buvo dar kartą aplankyti jau anksčiau mano aprašytus Barselonos simbolius ir taip pat atrasti naujas vietas. Smagu matyti ir tėčio veidą išvydus Sagrada Familia visu jos dydžiu ir grožiu (patikėkit, kamera nenustojo spragsėti) arba džiaugtis mamos norui išmokti bent keletą ispaniškų žodžių (ir neminėti Ispanijos esant Katalonijoje) arba brolio akis išvydus eilę motorolerių (senų ir ganėtinai retų arba brangių ir dar niekad nematytų).Man pačiai turbūt kėlė džiaugsmo tai, kad šis miestas man jau visai nebe svetimas: metro, gatvių pavadinimai ar tiesiog miesto istorija.

Rašydama dabar suprantu,kad galbūt ši skiltis turėtų būti užpildyta mano šeimos mintimis, nes net nežinau apie ką pasakoti: ar tai, kad pietavome restorane(nusagstytame nuotraukų su žymėmis,kad daugelis Ispanijos žvaigždžių čia lankėsi, kur padavėjas jau dirba 25 metus, su manimi kalbėjosi ispaniskai o su tėvais angliškai, išrinko skanų vyną ir vis gyrė brolio marškinius).Ar apie tai, kad Triumfo arkos grožis ir kartu esanti palmių alėja pakerėjo taip, kad kažkas išdrįso pasakyti jog ji daug gražesnė už Paryžiaus, o gal turėčiau aprašyti  kelią iki Guell parko, kai po neaišku kelinto laiptelio kaip išganymas pasirodo suoliukas, atrodo svarbu papasakoti ir apie +25 laipsnių pasitikusį orą arba netikėtose vietose sutiktus lietuvius. Kokios nuostabios dienos (arba ne ) jiems pasirodė šiame mieste. Aš žinau, kad jie beveik visai nepailsėjo(keliamės anksti, kad daug pamatytume, einame miegoti vėlai, kaip tikri ispanai).
Bet dabar atrodo labai tinkami žodžiai būtų, kažkieno pasakyti, o mano pakartoti : "Norečiau tyliai atsisėsti ant traukinio bėgių ir basomis pėdomis palikti pėdsakus širdyse tų, kurie dar tik norės čia ateiti" Tikiuos,kad mano šeima dar ne kartą norės čia sugrįžti, nes Ispanija man jau paliko pėdsaką..Myliu jus labai ir ačiū, kad mane aplankėte (: