Ten, kur gyvena šypsenos (:

(Teko pakeisti blog'o foną, nes kažkodėl raidės ant senojo tapo nebeįskaitomos )
Skambutis..Pekeliu ir išgirstu kitoje ragelio pusėje laimingą Ievos balsą: Ateinantį savaitgalį mes važiuojame į Valenciją. Ruošk maudymosi kostiumėlį, čia beveik +30C, žmonės deginasi ir net maudosi! (Ieva su mama ir seserimi tuo metu lankėsi Valencijoje) Aš žinoma sutikau su šiuo pasiūlymu,o savaitės pabaigoje mūsų jau buvo net devyni norintys pamatyti trečią pagal dydį Ispanijos miestą (kiek daugiau negu 800 tūkst gyv.)

Taigi ankstyvą šeštadienio rytą išvykome. Bilietus jau buvome nusipirkę iš anksto (pasimokėme su Barselonos sėkme) Sutarėme susitikti mūsų bute jau prieš šešias ryto. Tad į kelionę be Ievos ir manęs kartu vyko buto draugės-anglė Amelia ir prancūzė Lisa, dvi draugės prancūzės Amandine ir Louise,taip pat pastarosios pusbrolis, kartu teisę studijuojantys meksikietė Maria Teresa ir vokietis Trutz. Kelionė prasidėjo kaip ir laiku..iš namų išėjome 10min. vėliau negu planavome, laukdami autobuso į stotį pradėjome galvoti,kad nebespėsime ir reiktu imti taksi, bet, žinoma, spėjome ir įsitaisę autobuse užmigome. Kelionės trukmė beveik keturios valandos(tačiau neprailgo, nes visą laiką miegojom), stabtelėjome dviejuose mažuose miesteliuose ir atsidūrėme 10.30val. Valencijos autobusų stotyje. Deja, mūsų nepasitiko labai šiltas ir lepinantis oras, tad teko džiaugtis striukių ir švarkelių draugija (buvo apie +15- +20C)

Iš autobusų stoties pėstute susiradome savo hostelį. Kadangi žmonės labai paslaugūs iškart sužinojome , kaip nusigauti ir maždaug po 20 min. jau registravomės hostelyje. Buvome labai patenkinti, kad hostelis pačiam centre, visi apsigyvenome tame pačiame kambaryje(ir daugiau jokių pašalinių nebuvo), taip pat nebuvo jokių papildomų mokesčių už antklodes, patalynę ar daiktų saugojimą. O geriausia, kad kainavo tik 11 eurų (Barselonoje mokėjome 17, bet plius dar visi tie mokesčiai) Iš begalės lankstinukų ir reklamų sužinojome,kad senamiesčio centre organizuojama nemokama ekskursija po miestą. Tai buvo pasisekimas. Gidas buvo jaunas vaikinukas iš Škotijos, kuris prieš du metus pagal Erasmus programą studijavo Valencijoje, grįžo į gimtinę, pabaigė mokslus, o po jų grįžo į Valenciją apsistoti ilgesniam laikui (pasakojo,kad jau nusipirko butą čia). Juokiausi Ievai, va, žiūrėk, gal ir mums taip nutiks. O juokiausi dar labiau, kai paklausus, kokius mokslus baigė, gidas atsake,kad teisę (: Sužinojome ir tokių dalykų, kad vienas iš Valencijos simbolių- šikšnosparnis. Kadangi pasak legendos vieną naktį šis įskrido į Valencijos karaliaus James I-ojo miegamąjį ir šį prižadino. Karalius norėdamas išvyti šikšnosparnį pro langą pastebėjo, kad tolumojė atžygiuoja priešų armija. Taip karalius spėjo pasiruošti mūšiui ir išsaugojo Valenciją.

Ekskursija užtruko dvi valandas, kurių metu pamatėme ne tik katedrą, kurioje saugomas Šventasis Gralis (taurė, iš kurios Kristus gėrė per paskutinę vakarienę), bet ir Nacionalinio Keramikos muziejų, kurio pastatas įspūdingas tuo,kad tai XVIIIa. markizo de Dos Aguas rūmai, kurie žavi spalvingu tinku ir angelų skulpūromis saugančiomis langus ir duris. Pražingsniavome ir pro Torres de Serranos- šie vartai, 1391 m. pastatyti kaip triumfo arka miesto sienoje, turi ir gynybinių ir dekoratyvinių bruožų. Lankantis prie šios sienos gidas parodė ir iš metalo nulietą šalia stovintį arkos maketą. Valencija pristatomas kaip draugiškas miestas žmonėms su negalia, tad tai vienas iš maketų skirtų neregiams pamatyti Valencijos grožį(aklieji liesdami maketą gali suprasti,kaip atrodo is tikrųjų vartai.) O kitas iš draugiško miesto pavyzdžių, tai , kad Valencijoje pirmojoje pasaulyje buvo įkurti neįgaliųjų namai. Deja nesuspėjome užeitį į Mercado Central vidų. Šis didžiulis Art Nouvau stiliaus pastatas iš geležies, stiklo ir plytelių, kurį puošia papūgų ir kardžuvių formos vėtrungės, atsidarė 1928m. Tai viena didžiausių Europos turgaviečių. Kas rytą apie 350 prekystalių lūžta nuo gausybės maisto produktų, o šalia gatvelėje įsikūrę restoranai yra laikomi vieni geriausių, kadangi ten visuomet tiesiai iš turgaus patiekiamai viskas šviežia.

Viena iš aplankytų stotelių buvo ir seniausia miesto centre esanti borchateria- "Santa Catalina". Borchateria nuo tradicinio gėrimo borchata.Tai šio krašto saldus, pieną primenantis gėrimas, gaminamas iš chufas (valgomųjų viksvuolių). Po dviejų valandų ekskursijos likome pavargę, tad dar pasivaikščioję po miestą užsukome vienur atsigaivinti, kitur kavos su pyragaičiu ir nusprendėme vykti į papludimį. Paplūdimiai įrengti vietoj buvusių žvejų kvartalų ir driekiasi net 2 km., o netoli uosto išsirikiavę restoranai ir viešbučiai. Mes lankėmės La Malvarrosa papludimyje..fontanas primentantis valties su burimi konturus, švieselės..rami rami jūra ir pro šali prabėgantys vietiniai..buvo idealu. Vienas iš momentų, kuris ilgai liks išsaugotas. Visiškai sutemus, kai jau nebeįmatėme savo veidu, o ir sėdėti ant smėlio nebebuvo taip šilta grįžome atgal į miestą vakarieniauti. Ir ,žinoma ,paellos- Valencijos tradicinio patiekalo, į sudėtį įeina ryžiai ir jūros gėrybės, o pateikiama visuomet apvaliame inde (indo dydis priklauso nuo žmonių, kurie valgys, kiekio).Taip pat ragavome populiaraus gėrimo "Aqua de Valencia"

Sekmadieni po ganėtinai bemiegės nakties (mūsų kompanijoje prancūzas knarkė) ir po sočių pusryčių kavinukėje su vaizdu į mandarinų alėją, vykome į Ciutat de les Arts i de les Ciencies (Menų ir mokslo miesto kompleksas). Kompleksas pastatytas prie Turios upės sodų iš jūros pusės. Jį sudaro penki įspūdingi pastatai, iš kurių keturis suprojektavo žymus Valensijos architektas Santiago Calatrava. Palau de les Arts yra keturios koncertų salės ir teatras po atviru dangumi. Kitoje Puente de Monteolivete pusėje yra L'Hermisferic - architektūrinė Calatravos fantazija regėjimo tema, primenanti besimerkiančią akį. "Akies obuolyje" įrengtas kino teatras ir planetariumas. Šalia yra Museo de les Ciencies Principe Felipe, mokslo muziejus. Priešais muziejų stovi milžiniška galerija su parabolės formos arkomis. Paskutinė šio "miesto" dalis- Oceanografic. Tai akvariumas, suprojektuotas architekto Felixo Candelos. Jį sudaro lagūnos ir paviljonai sujungti tiltais ir tuneliais. Apeiti visą šį kompleksą užtrukome laiko (kol nusipaveikslavome dinozaurus ir pan.), tačiau pasižadėjome sau, kad dar būtinai sugįšime ir užeisime bent į vieno iš muziėjų vidų( beje bilietai nepigus- kainos prasideda nuo 7 eurų,o jei nori aplanktyti visus muziejus gali tekti sumoketi net apie 30 eurų). 

Taigi nuo šio miestelio prasideda Turios upės sodai. Kažkada Turios upė tekėjo per Valencija ir buvo tokia stipri, kad patvinusi sukeldavo daug nelaimiu, 1957 m. upė patvino tiek, kad (gidas rodė) vandens buvo virš galvos, nusinešė daug žmonių gyvybių ir turto. Taigi miesto valdžia siekdama užkirsti kelią nelaimėms ateityje nusprendė pakeisti upės vagą, o buvusioje vietoje pradėjo rastis augalija. Tad dabar, kur kadaise tekėjo upė,  10km. ilgio ruože auga sodai, įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės, virš kurių nutiesta 19 tiltų. Virš upės vagos stūkso Palau de la Musica, Tarptautinio lygio koncertų salė, prie kurios esantis fontanas visuomet sudaro vaivorykštę. Netoliese esančioje žaidimų aikštelėje iškilusi milžiniška prie žemės prikaustyto Guliverio figūra. Vaikščiojome po šią upės vagą ir stebėjomės..mandarinų medžiais, vaikais krykštaujančiais žaidimų aikštelėse, valencijiečiais kartu su šunimis  išėjusiais pabėgioti, rudeniniais lapais, fontanų čiurlenimu, tiltais nusėtais gėlių jūra. Savo kelionę užbaigėme pietumis ir jau kiek po penkių sėdėjome autobuse į Zaragozą (prieš tai pasmalsavę kalėdinėje mugėje-taip taip jau ir čia Kalėdomis kvepia)

Žinot, rašiau,kad pamilau Barseloną iš pirmo žvilgsnio, bet taip nutiko ir su Valencija. Negaliu patikėti, kad taip sakau, bet galbūt netgi labiau!!! Tai būtų nuostabi vieta gyventi: paplūdimiai, parkai, mokslo muziejai , turtingas senamiestis ir, žinoma, mandarinų alėjos užbūrė..ta šviesi geltona spalva..rodos, kad ten gyvena šypsenos. Pasižadėjome sugrįžti čia atostogoms (:

Jei neturite "Bangos"

Jeigu skaitote Klaipėdos rajono laikraštį "Banga" tai šį straipsnį jau matėtė, bet tiems,kurie neturi šios galimybės siūlau paskaityti - mano mamos įspūdžiai kitu kampu apie kelionę į Ispaniją.

 

Ten mūsų nėra

Garsios ašaros. Jas braukia penkiametė mojuodama, matyt, močiutei. Ilgas bučinys. Matyt, įsimylėjėlių. Tvirtas rankos paspaudimas ir apsikabinimas. Matyt, tėvo ir sūnaus. Ko gero, mes patys nerūpestingiausi ankstyvo  „Ryanair“  avialinijų reiso Kaunas- Girona(Barselona)keleiviai. Aplankysime Ispanijoje pagal Erazmus pasikeitimų programą studijuojančią dukrą ir po kelių dienų grįšime namo. Dauguma bendrakeleivių, atrodo, tokios galimybės neturės- jie važiuoja dirbti arba galbūt jau ir nuolat  gyvena po saulėtu Ispanijos dangumi – kur ne kur  matosi mišrių tautybių šeimos .Jis –tamsiaplaukis ispanas, ji-geltonplaukė lietuvaitė, laimę (tikėkime) radusi už jūrų marių, o tarp judviejų-  dar nenudžiūvusiomis ašaromis pusiau lietuviškai , pusiau ispaniškai čiauškanti penkiametė. Gerai, kad vaikai greitai pamiršta liūdesį... Kažkodėl labai norėčiau, kad šį  Kauno oro uostui įprastą vaizdelį matytų mūsų premjeras Andrius Kubilius ir Seimo nariai, politikuojantys dėl Pilietybės įstatymo pakeitimų.

Beveik visa bendrakeleivių minia po įprastinių  registracijos ir patikrinimų procedūrų plūsteli link lėktuvo trapo. „Ryanair“ lietuvius skraidina pigiai, o tai juk mums labai svarbu, bet kiekvienas medalis turi dvi puses: pigiai, vadinasi, nesitikėk didelio patogumo. Taigi, bilietuose nenurodytos sėdėjimo vietos, todėl šis rūpestis žmones veja salone užsiimti patogesnes pozicijas. Žinoma, telpame visi ir po rankinio bagažo bruzdesio  lėktuve nuvilnija vieningas atodūsis: pagaliau! Bet europinės problemos mus paveja ir čia: orlaivio vadas angliškai paaiškina, kad galbūt lūkuriuosime valandą. Mat negautas leidimas skristi per Prancūzijos oro erdvę. Maištingieji prancūzai tebekovoja dėl galimybės išsaugoti trumpesnį pensinį amžių. Skaitydamas laikraščiuose ar matydamas televizijos žiniose  jų  atkalumą- solidarizuojiesi, bet lėktuvo salone laukiant leidimo pakilti mintyse visas būtas ir nebūtas nuodėmes priskiri Prancūzijos prezidentui  N. Sarkozy. Ko taip ilgai terliojasi su ta pensijų reforma?.. Bet kai pasigirsta išganingasis- kylam- visos nuoskaudos pasimiršta, net nebeburbi, kad lėktuvo palydovai, nors jų kortelės byloja juos esant lietuvius, beveik visą informaciją teikia tik angliškai. Ar pigių skrydžių avialinijose negalioja Valstybinės kalbos įstatymas? Iš tiesų nežinau tų taisyklių, bet kai grįžtant atgalios ispanas stiuardas, ragindamas pirkti pusryčius, suvenyrus, karališku Henriko vardu prabyla lietuviškai-atlyžtu galutinai. Matyt, viskas priklauso nuo reise dirbančios komandos, kaip jie patys save ir kitus gerbia.

Kokiais kelionių įspūdžiais benustebinsi šiais laikais? Kažkas pats dažnai keliauja, kažkieno artimieji užsieniuose gyvena. Visi daug ką žinome, esame girdėję ar per televizorių matę. Bet visgi viena tema mums visiems pastaruoju metu aktuali- kainos. Lietuvoje jos priešingai nei atlyginimai auga kaip ant mielių. Ekonominė krizė, nepalankūs orai, atsiliepę derliui. Kokių tik paaiškinimų neišgirstame! Ir gana įtikinamai skamba Laisvosios rinkos instituto ekspertų patarimai jokiu būdu nereguliuoti kainų- tai esą papjūtis ekonomikai ir natūralios rinkos egzistencijai. Kai dairaisi po Ispanijos nesuskaičiuojamų parduotuvėlių lentynas, ar geri kavą su burnoje tirpstančiu pyragaičiu (tai įmanoma net su lietuvišku atlyginimu- pavyzdžiui, 4 asmenų šeima gali papusryčiauti kavinukėje už 8, 40 euro)supranti, kad šie patarimai teisingi, bet tik ne Lietuvoje, kurioje visiškai nebekvėpuoja smulkusis, o ir vidutinis verslas. Juk ne tik Ispanijoje, bet ir Belgijoje, Austrijoje, Airijoje, kitose ES senbuvėse šalyse pažaboti didžiųjų prekybos tinklų apetitai, jie nustumti į miestų pakraščius.  Į didžiuosius tinklus reikia važiuoti autobusu ar automobiliu bent jau pusvalandį, jie nestovi sankryžose ar turgelių pašonėse. Kaip pas mus.  Ispanijos prekybos tinkluose tikrai  įmanomas pasirinkimas pagal kišenę, net nelaukiant akcijų, kuriomis esą malonina ir mus gelbsti  maksimos. Ispanijos užmiesčiuose galima rasti tokį prekybos tinklą, kuriame vaikiški žieminiai batai kainuoja 11 eurų, o striukė- 12. Va, seimūnui R. Dagiui, postringaujančiam apie būtinybę šeimoje  lietuviams auginti  3-4 vaikus, reikėtų pasisemti patirties, kaip ne tik liežuviu plakti, bet ir sudaryti realias sąlygas mūsų šalyje auginti daugiau vaikų. Tą lietuviai gali sau leisti...Ispanijoje. 

...„Ryanair“ mus parskraidina į tą patį  Kauno oro uostą. Tik bendrakeleivių nuotaikos šįkart beveik vieningos- juk  dauguma skrendame namo: ten gera, kur mūsų nėra.

Kai namai priartėja

Maždaug prieš du mėnesius stovint Vilniaus oro uoste ir atsisveikinant su tėveliais ir broliu gavau iš jų pažadą, kad atvažiuos būtinai manęs aplankyti. Tą akimirką atsisveikinti atrodė labai sunku, nes laukė ilga kelionė į nepažįstamą šalį ir gyvenimą. Mama tuomet sakė, kad maždaug kokį spalį, kai jau būsi apsipratusi ir pažinosi Ispaniją. Mintyse sakiau sau,kad du mėnesiai tai labai daug iki kol galėsiu pamatysi savo mylimus žmonės ir kartu neapsakomai mažai, kad galėčiau apsiprasti svetimoje šalyje. Bet aš klydau (:

Taigi pažadai įvykdyti. Lygiai praėjus dviems mėnesiems nuo mano kelionės į Ispaniją atvyko ir mano šeima. Turėjo nuvykti tokį pat ilgą kelią..Namai ir Kauno oro uostas (nors aš skridau iš Vilniaus), daugiau nei trijų valandų skrydis lėktuvu iki Gironos (ispaniškai tariasi Herona), tuomet nuo oro uosto iki Barselonos valanda autobusu, na ir galiausiai nuo Barselonos iki Zaragozos beveik keturių valandų kelionė. Sakyčiau visas kryžiaus žygis. Bet ko nepadarysi dėl mylimų žmonių. Labai džiaugiuosi,kad visi trys atvyko lankyti manęs. O visas tas valandas kol laukiau maišėsi jausmai. Atrodo neįtikėtina,kad visus pamatysiu ir apkabinsiu, kai paskutiniai du mėnesiai tik skype buvo palaikomi. Prieš namiškiams atvykstant jau buvau visiems draugams ir buto gyventojams pasigyrusi (ir žinoma, visiems baltas pavydas kilo)

Pirmos akimirkos laimės, apsikabinimų ir bučinių. O antrosios -tai dovanos. Tikrai nežinau, kaip geriau tai pavadinti Kalėdomis ar mano gimtadieniu. Nuo širdies pakabukų iki simbolizuojančių apyrankių, saldainių ir net iš mažosios (gražutės, gerutės, mažutės) auskarai. O kur dar lietuviška duona, dešros ir sūriai. Namai priartėjo visiškai.

Tos kelios dienos kartu prabėgo labai greitai. Turbūt ir pati nustebau kuomet rodydama Ispaniją supratau,kad ši šalis man taip greitai tapo sava: gatvės, lėtesnis tempas, kalba, žmonės. Vedžiausi kiekvieną rytą vis į kitą ispanišką kavinę pusryčių (nes juk ispanai namie nepusryčiauja). Ragavom ir churrų su šokoladu ir bulvių torto. Net tėtis pastebėjo, kad jie (mano šeima)labai greit suvalgo ir sėdi ramūs,o aš daug čiauškiu ir vis dar pilną lėkštę turiu.

Parodžiau ir jau taip daug kartų minėtą Pilar aikštę su bazilika ir mergele Pilar saugančia Zaragozos ir viso Aragono žmones. Garsaus ispanų dailininko gyvenusio Zaragozoje Gojos paminklą. Nesuskaičiuojamą skaičių fontanų ir kitų monumentų (pradedant arkliukais ir baigiant žmonėmis po skėčiu). Nusivedžiau į savo universiteto miestelį (ir net gatvėje su vienu dėstytoju prasilenkėme) Aplankėme mano mėgstamiausią tapas barą ir dažniausiai lankomas gatves (bei, žinoma, ir parduotuves)
Pati supratau, kad tos kelios dienos tarsi buvo įrodymas mano namiškiams, kad visa tai, dėl ko aš džiaugiuosi šiame bloge ir kartu pasakoju jiems skype pokalbių metu nėra iš piršto laužta. Man iš tiesų čia sekasi gerai, sutariu su buto draugais ir turiu daug naujų; sugebu susikalbėti ispaniškai; pažįstu miesto gatves ir esu pripratusi prie šio ritmo.
Džiaugiuosi, kad Zaragoza buvo svetinga savo žmonėmis, saulėtu oru ir virtuvės skanumynais. Keletas dienų mano mieste prabėgo labai greitai ir mūsų  taip pat dar laukė kelionė į Barseloną. Į miestą, kurį aš jau lankiau, į miestą, kuris sukelia visiems kažkokių asociacijų...Visos kelionės metu stengiausi parodyti, tai, kas yra laikoma Barselonos veidu. Smagu buvo dar kartą aplankyti jau anksčiau mano aprašytus Barselonos simbolius ir taip pat atrasti naujas vietas. Smagu matyti ir tėčio veidą išvydus Sagrada Familia visu jos dydžiu ir grožiu (patikėkit, kamera nenustojo spragsėti) arba džiaugtis mamos norui išmokti bent keletą ispaniškų žodžių (ir neminėti Ispanijos esant Katalonijoje) arba brolio akis išvydus eilę motorolerių (senų ir ganėtinai retų arba brangių ir dar niekad nematytų).Man pačiai turbūt kėlė džiaugsmo tai, kad šis miestas man jau visai nebe svetimas: metro, gatvių pavadinimai ar tiesiog miesto istorija.

Rašydama dabar suprantu,kad galbūt ši skiltis turėtų būti užpildyta mano šeimos mintimis, nes net nežinau apie ką pasakoti: ar tai, kad pietavome restorane(nusagstytame nuotraukų su žymėmis,kad daugelis Ispanijos žvaigždžių čia lankėsi, kur padavėjas jau dirba 25 metus, su manimi kalbėjosi ispaniskai o su tėvais angliškai, išrinko skanų vyną ir vis gyrė brolio marškinius).Ar apie tai, kad Triumfo arkos grožis ir kartu esanti palmių alėja pakerėjo taip, kad kažkas išdrįso pasakyti jog ji daug gražesnė už Paryžiaus, o gal turėčiau aprašyti  kelią iki Guell parko, kai po neaišku kelinto laiptelio kaip išganymas pasirodo suoliukas, atrodo svarbu papasakoti ir apie +25 laipsnių pasitikusį orą arba netikėtose vietose sutiktus lietuvius. Kokios nuostabios dienos (arba ne ) jiems pasirodė šiame mieste. Aš žinau, kad jie beveik visai nepailsėjo(keliamės anksti, kad daug pamatytume, einame miegoti vėlai, kaip tikri ispanai).
Bet dabar atrodo labai tinkami žodžiai būtų, kažkieno pasakyti, o mano pakartoti : "Norečiau tyliai atsisėsti ant traukinio bėgių ir basomis pėdomis palikti pėdsakus širdyse tų, kurie dar tik norės čia ateiti" Tikiuos,kad mano šeima dar ne kartą norės čia sugrįžti, nes Ispanija man jau paliko pėdsaką..Myliu jus labai ir ačiū, kad mane aplankėte (: