Paskutinis įrašas...

Negaliu patikėti, štai ir praėjo pusmetis. Jūs tikit, kad kiek mažiau nei prieš šešis mėnesius  aš parašiau pirmuosius savo įspūdžius?... apie Ispanijos karštą orą, kaip niekas nepaiso raudonos šviesoforo spalvos ir bėga per gatvę arba šeimininkų lietuviams nebūdingą atvirumą...aš ne...atrodo, tai buvo vakar..dar vis jaučiu kaip +42C laipsniai šilumos sumaišyti su Saragosiniu vėju gairina man veidą..vis dar prisimenu, kaip išlipus iš autobuso pasukau link nesuskaičiuojamo skaičiaus taksi,o vairuotojas,kuris pasišovė mane nuvežti palaikė mane itale…tai buvo tik vakar..o mano džiaugsmas kai Ieva atvažiavo..mes jau dvi!!!O diena kai visi kiti gyventojai atsikėlė iš karto..kaip mes ėjom tą vakarą pirmą kartą į kiną ispanišką(žinoma paklydom ir pavėlavom)Aš galėčiau vardinti ir vardinti..kas jau bloge aprašyta ir kas ne..bet tai užtruktų per ilgai, nes atvykau į  Ispaniją vis dėlto ne vakar, o jau prieš pusmėtį ir visų įvykių taip paprastai nepavyktų suguldyti į eilutes...

Dabar sėdžiu vienoje iš mano ir Ievos pamėgtų kavinių(kas lankysitės Saragosoje rekomenduoju-„Cafe Moderno“, 19 numerio sumuštinis tiesiog tirpsta burnoj-antiena su pomidorų konfitiūru). Tokiu pasisėdėjimų per šį laiką buvo ne vienas. Turėjome su Ieva tradiciją, kad bent jau sekmadienio rytais pusryčiausime ne namie. Nes kavinukių čia labai daug, o pusryčiai nėra brangus. Pasiilgsiu to..tų padavėjų, kurie tave atpažįsta..kurie į tave maloniai kreipiasi corazon (širdele) Tų traškių kruasantų (oj kiek mes jų priragavom, kol atradom pačius skaniausius-Panishop‘e). Ir šiaip pripratau, kad arbatpinigiai čia nepalikinėjimai- nors tikrai yra už ką, ir kad visokios kapučino ar latte nėra čia populiaru-geri kava arba kava su pienu...pirma keista, o po to pripranti ir atrodo, kad kitaip ir būti negali. Pasiilgsiu ir tų barų, kur tiesiog gurkšnoji kokteilį ir bendrauji su visais..o jei tau daina patinka tai šoki sau. Arba tų akimirkų kai barmenai nemokamai pavaišina gėrimais ir dar riešutuku ar net guminuku šalia pastato (ne tau vienai, o visai kompanijai su kuria esi) O sutikus tuos pačius barmenus kitame bare jie teiraujasi kaip sekasi dėtis lagaminus...

Ieva ir Valentinas

Paiilgsiu savo draugų... savo buto gyventojų...prancūziuko Valentin, kuris buvo mūsų mažiausias, jaunausias..ne visada viską suprasdavo, bet visuomet buvo labai nuoširdus, jei ne žodžiais tai garsais ir judesiais bandys išaiskint kas ir kaip...visada būdavo smagu, kai tam tikri mano poelgiai jį stebindavo, kad ir vakar parnešė iš kepyklėles man kruasantą ir stebėjos, kad iškart suvalgiau, o ne pusryčiams pasilikau. Belieka tik šyptelėti.

Karlas ir aš

 Pasiilgsiu labai ir savo kaimyno už sienos italiuko Karlo. Jeigu jis namie visada visi žinojome. Pokalbiai skype iki išnaktų ir garsiai reiškiamos emocijos(aš pripratau, bet Ieva užsukus pas mane į kambarį ilgai nebūdavo, sakydavo, kad ją blaško Karlo balsas) O kur dar Karlo itališka šypsenėlė kai ko nors norėdavo paprašyti arba jo didelės akys kai meluoja mums,jog tikrai nerūkė užsidaręs vonioje. Visi tie juokeliai, pasisveikinimai ryte ir išeinant..pasisakymai kelintą valandą pradės namus tvarkyti ir didžiulis palankumas mums (lietuvaitėms).Išvyko jis vakar. Jo tusčias kambarys atrodo bauginančiai. Atsisveikinant sutarėm, kad dar tikrai susitiksim, jei lankysiuosi Milane būtinai turiu pranešti ir žinoma, atostogos kartu su draugais Ispanijoje.

Lisa ir aš

Pasiilgsiu ir Lizos. Mūsų namų ramiausia gyventoja, nors kai pirmą kartą ją pamačiau pasirodė atvirkščiai-daiktų su savimi turėjo begalybę. Ir dabar pas ją visko daug..sienos nukabinėtos atvirukais, ant balkono rankenos kabo baleto bateliai (ji šoka!),o šalia veidrodžio pavydėtinas kiekis auskarų, pakabukų ir žiedų.Pasiilgsiu to, kaip Liza pajutus, kad tau dėl kažko neramu iškart pasiūlo galinti nupirkti ką nors skanaus iš parduotuvės, išvirti arbatos, padaryti masažą ar tiesiog prieiti ir apsikabinti. Smagu būdavo kai tyliai tyliai ji pabeldžia į duris, nedrąsiai žvilgteli, paklausia ar gali užeiti,o tada su didžiule džiaugsmo banga apsikabina ir puola pasakoti, kas ką tik gero jai įvyko.

Amelia ir aš

Pasiilgsiu ir Amelios. Su ja niekada nebūna liūdna. Ji pirmoji iš mūsų, kuri jau turėjo draugų ispanų, atvedusi juos į mūsų namus pavertė ir mūsų draugais. Taip pat ji iš mūsų visų padarė didžiausią pažangą virtuvėje. Pradėjusi nuo šaldyto maisto iš mūsų visų po truputi išmoko gaminti normalų maistą. Bet čia tik trupinėliai. Tiesiog neįsivaizduoju, koks būtų mano laikas čia, be šios draugės: tie jos paniški žingsniai ryte kai vėluoja į paskaitas, nenoras rodyti savo kambario, nes ji netvarkingas(nors susitvarkius ne ką tvarkingiau atrodo), valgymas kartu, kai ji beperstojo giria kaip skanu, galėjimas eiti į tą patį kiną tris dienas iš eilės, ne dėl to kad tai būtų labai geras, bet tiesiog dėl to, kad kitos draugės dar nematė, tas pritylintas tonas, kai reikia kalbėti ispaniškai arba jos metodas spręsti dvejones (du kumščiai reiškiantys priešingus variantus ir bedimas į vieną iš jų reiškia sprendimą)

Ir žinoma, pasiilgsiu savo bendražygės Ievos. Žinau, kad mudvi abi gyvensim Vilniuje. Bet tai jau bus nebe tas. Abi tiesiog buvom vienas vienetas. Ieva ir Sandra arba Sandra ir Ieva. Eini virtis kavos užsuki į kambarį pasiteirauti gal nori ir ji..užsimanai valgyti keliauji pas Ieva siūlyti ko nors..o kur dar tas bendras jausmas, kad reikia užsukti į tą ar tą parduotuve arba save palepinti ir nusipirkti šį kartą ką nors skanaus. Arba ruošimasis paskaitoms kartu..pirma atskirai bandom daryti, tada ko nesuprantam klausiam viena kitos..arba egzaminai, ojej..ta baimė abiejų-jei viena bijo,kita padrąsina ir atvirkščiai. O pats geriausias būdas išmokus papasakoti viena kitai-daug aiškiau ir lengviau tampa.Arba tiesiog tas jausmas, kai pradedi sakinį ir už tave gali pabaigti, nes tau tą akimirką žodis užstrigo, o tavo draugė žino,ką nori pasakyti. Ačiū tau Ieva!!!

Pamilau visus, bet kitaip ir būti negali. Juk tiek laiko visi kartu praleidom. Ypač paskutinėmis dienomis, kai norėjosi išnaudoti visas akimirkas. Vakarą prieš Ievai ir Karlui išvykstant namuose darėme paskutinį vakarėlį su visais draugais. Dar prieš visiems atvykstant Amelia ir Lisa iškepė šokoladinį pyragą su užrašu, kad mus myli ir pasiilgs. O tuomet nustebino padovanodamos nuotraukų pridėtus albumus iš mūsų gyvenimo kartu ir lapus su frazėmis, kurias tik mums perskaičius kyla prisiminimai ir juokas. Suspaudė širdį. Tą vakarą šventėm. Prisirinko daug žmonių, atėjo, net baro,kuris yra mūsų namo pirmame aukšte savininkas, atsivedė jis magą (visi šnekėjo, kad tai vienas geriausių Ispanijos magų-kiek tikėti nežinau, bet fokusų parodė) Ir žinoma, kaip visada po to persikėlė šventė į senamiestį. Buvo taip linksma ir kartu gaila, kad taip jau paskutinį kartą. O vakar buvo paskutinis vakarėlis atsisveikinimo organizuojamas visiems išvykstantiems erasmus studentams Martinica bare (skirtas erasmus studentams) Kaip visada pilna žmonių, daug matytų veidų ir naujų atvykusių. Kaip visada visi lengvai bendrauja, greitai susipažįsta ir nusivilia kai pasakai, kad jau šeštadienį išvyksti.

Pasiilgsiu, pasiilgsiu..net dulkių siurblio garso iš kaimynų švaros maniakų iš viršaus, kurie kiekvieną diena puse vienuoliktos siurbdavo namus, prekybos centro darbuotojų, kurie pasidžiaugia tavo prekėmis, jau ganėtinai tapusios įkyria šeimininkės, šiukšlių nešimo ritualo (visada kai norisi pakvėpuoti grynu oru nešame šiuksles, kadangi jos rušiuojamos, o konteineriai truputi toliau nuo mūsų namo, tad nešimas kažkaip visuomet su nuotykiais gaunasi- tai sutikai mielą senuką, kuriam padėjai ar pamatei,kad nauja parduotuvė atsidarė..), pokalbių mūsų mažoje virtuvėje(anglė skundžiasi, kad šaldytuve peršala daržovės, prancūzas neranda jam tinkamos keptuvės, italas bando išsiplauti puodą taip, kad aš jau penkis būčiau išplovus ir visame tame dar vyksta dienos naujienos), pasiilgsiu saulės su Saragosiniu vėju, Pilar aikštės su turistais ir jos grožio užvertus galvą į viršų, didelių parduotuvių nukainavimų, kai suknelė kainuojanti aštuonis eurus atrodo per brangi, nes pripratai prie keturių eurų, tų visų pasiveikinimų,padėkojimų, šypsenų, to pasakymo ikipasimatymo(kaip gaila šiandien jų girdėti,nes nežinia, kada pasimatysi) universiteto sienų, gerųjų ir net blogųjų profesorių, mūsų durų skambučio, atvirų žmonių, komplimentų apie mano gerą ispanų kalbą (arba palaikymo mane itale)- pasiilgsiu šito gyvenimo čia. Po šito jau niekada nebebūsiu tokia kokia buvau, džiaugiuosi, kad išmokau tiek mielų dalykų, kurie padeda džiaugtis gyvenimu.

Viskas turi pradžią ir pabaigą. Jau pirmą dieną būdama Ispanijoje žinojau, kad man čia patiks ir bus liūdna išvykti. Niekada nemaniau, kad taip liūdna. Esu tikra, kad čia sugrįšiu. Nežinau ilgam ar trumpam, bet tikrai dar ne kartą. Koordinatorės paklausus, kodėl man pasiūlė vykti į Ispaniją(nors buvau pasitrinkus kitas šalis) tarp argumentų buvo ir vienas toks- nes mes pamanėm, kad tavo charakteriui labiau tiktų Ispanija. Ir tai šimtu procentu tiesa. Šią akimirką nežinau, tinkamesnės vietos man turėti erasmus. Visi kas buvo erasmuse pasako šį sakinį, tad ir aš pakartosiu – tai buvo geriausias iki šiol mano gyvenime patirtas pusmetis!!!

Ačiū visiems, kurie skaitė. Ačiū mamytei, tėveliui ir broliui-jūsų palaikymas man labai svarbus.Ačiū močiutei ir seneliam už geras mintis. Ačiū dėdėms ir tetoms, pusseserėms ir pussbroliams.Ačiū mano draugėms ir draugams Lietuvoje. Tik dėl jūsų visų aš patikėjau, kad galiu ir tik dėl jūsų visų noriu sugrįžti į savo namus Lietuvoje.

Besos!

Sandra

P.S. Niekada nedvejokite jei turite šansą!!!

Ir vėl trumpam po Ispanijos saule

Geriausia būtų rašyti, kai viskas dar gyva, nes vis prisimenu ko nors nepaminėjus. Štai kai skridom atgal į namus Madrido orouoste mano rankinis bagažas peršvietus pasirodė įtartinas. Paprašė, kad atidaryčiau, o tuomet jau aš prašančiu veidu klausiau ar būtina, nes lagaminas buvo vos vos užtrauktas ir viskas kaip mozaika sudėliota (juk parsivežti norisi daug, o Ryanair rankinio bagažo taisyklės labai griežtos). Na ką atitraukus aišku nieko įtartino nepasirodė, šiaip net nekilnojo daiktų, tiesiog pamatęs saldainius oro uosto darbuotojas paklausė, ar lauktuvėms vežu, ir kartu su dar vienu keleiviu padėjo man užtraukti (įsivaiduojat trise vieną lagaminėlį bandant užtraukt). O štai Briuselio oro uoste lagaminas nebuvo toks laimingas. Aišku jiems vėl kažkas įtartino pasirodė ir teko vėl atidaryti ir tada mano nelaimei orouosto darbuotoja viską iškilnojo. Nieko neradus atidavė lagaminą-visą sujauktą. Tada teko vos ne iš naujo bandyti susidėti daiktus. Aišku viską dariau per sukastus dantis-kas gali bandyt sprogdinti toki maža orouostą?(Turi tik vieną patikrinimo liniją). Ir šiaip tame orouoste labai jau nesava jaučiaus-pagrindinė kalba ten prancūzų(oj kiek Ieva užtruko, kol išaiškino, kad nori nusipirkti tik karšto vandens vaistams pasidaryti) ir žinoma, vis daugiau supančių lietuvių. Pagrinde imigrantai, su mažais vaikais ir pokalbiais apie tai kaip jie naturaliai gyvena, kokiam geram rajone turi butą arba tiesiog apie tai kokie jie "faini". Ir taip tarpusavyje, kas geresnis. Keista, bet atrodo, kad visas lėktuvas buvo tarpusavyje pažįstamas ir tik mes dvi-ispanakalbės (:

Na o grįžimas po atostpgų į Ispanijos saulę irgi turėjo savo žavesio. Pirmiausia tai skridome per Diuseldorfą (beje, kurio skrydzius Ryanair žada nutraukt). Kadangi Vokietijoje buvome apie 8 ryto, o mūsų lėktuvas buvo tik penktą vakaro nusprendėme nuvažiuoti pasidairyti į miestą. Po ilgų aiškinimųsi su autobuso vairuotoju, kuris kalbęjo tik vokiškai patekom į tinkamą. Truputėli teko nusivilti. Miestas tikrai labai gražus ir garsėja savo pasirinkimu parduotuvėms ir geriausiam "shopingui". Pražingsniavom gatve  su Luis Voiton, Chanel ir kitais garsiais prekių ženklais garsėjančiomis parduotuvėmis. Bet tiesiog buvo apsiniaukę, visą laiką lijo ir šalta (na aišku šilčiau nei Lietuvoje) Prieglobsčiu tapo parduotuvės ir jų didžiulės nuolaidos. Rūbai, kurie kainavo kažkada 40-30 eurų dabar kabo sukabinti prie kainų už 5, 10 eurų. O nukainuotų jų tiek daug, kad tik akys raibsta, visko norisi ir supranti, kad negali viršyti savo limito. Čia viena iš problemų mąstant ir apie grįžimą namo, kiekvienas naujai įsigytas daiktas ar rūbas mintyse pamatuojamas - ar daug nusvertų lagamino svorio)Taigi po niūraus Diuseldorfo turėjome skristi tiesiai į savo namus- Saragosą. Deja įsįdus į lėktuvą buvo pranešta, kad šis sugedo, nežimos tikslus gedimas tad dabar teks palaukti, kol išsiaiškins. Po 10 minučių buvo pranešta, kad sugedo variklis ir bus bandoma jį pataisyti, jeigu nepavyks būsime persodinti į kitą. Kažkodėl man su Ieva iškart pirma mints buvo, kad mums nereikia jog taisytų šitą lėktuvą, tegu skraidina su kitu. Dar po kiek laiko pranešė, kad pakeitė kažkokią detalę ir dabar viskas puiku. Ių keleivių veidų neatrodė, kad viskas gerai. Tad dviejų valandų kelionė buvo truputį įtempta, nes visi lėktuvo leidžiami garsai buvo ne tie, o kiekvienas pakratymas primindao, kad dar prieš keletą minučių šiam lėktuvui neveikė variklis. Bet atskridome sėkmingai. Netgi laiku (nežinau kaip tai įmanoma vėluojant išskristi 40 min, bet pasirodo skridome kitu maršrutu)Ir pasitiko mus šiltas Saragosos vėjas (: Buvo nuostabu, žieminė kepurė vėl buvo nustumta į patį spintos galą.

Dabar egzaminai. Tai dėl jų aš tiek laiko tylėjau. Mokytis teko daug ir intensyviai. Pasitaikė egzaminu net po du tą pačią dieną. Pirmasis egzaminas, kuri laikiau buvo padalintas į dvi dalis teorija ir praktika. Tad vieną dieną laikėme teroiją-žodžiu, o kitą dieną rašėme praktinę užduotį. Žinoma, buvo baisu egzaminas žodžiu. Pirmiausia, tai dėl kalbos-o jeigu žinosiu atsakymą, bet nemokėsiu išsireikšti? Žinoma, baisoka, kad nepaklaustų kaip nors ir suktai,kad po to nė pati nesuprasčiau apie ką čia. Egzaminas nuo Lietuvoje laikomų žodžiu išsiskyrė tuo, kad laikymosi datą galėjai pasirinkti pats iš trijų pateiktų. Geriausias variantas rinktis kuo ankstesnę, nes jei egzamino metu atsakinėjant profesorius tau pasako,gal nori ateiti rytoj? reiųkia,jog šiandien neišlaikei ir gali bandyti dar kartą kitą dieną(jokių oficialių skolų nerašo)Trečiąją dieną neišlaikius tiesiog per praktinę užduotį raštu gauni ir teorinius klausimus) Skiriasi ir tuo, kad tik atėjus pas profesorių tau užduodamas klausimas ir tu neturi jokių penkių minučių sau užsirašyti gaires-atsakinėji iš kart. Mano egzaminas buvo sėkmingas iš pirmojo karto. Profesorius pasirodė tikrai malonus, pirmiausia uždavė teorinius klausimus, o vėliau tiesiog diskusinio pobūdžio,kaip aš manau. Antrąjį egzaminą taip pat turėjome žodžiu ir tuomet jau prasidėjo raštu. Sistema paprasta-kaip ir Lietuvoje. Auditorijoje sėdim tarpais, su savim tik tušinuką turime (ir žodynus Erasmus studentai). Keista buvo kai per vieną egzaminą dėstytojas mus paveikslavo su savo telefonu. Šiaip egzaminai labai ilgi -išvargina. Paskutinįjį laikėm nuo pusės penkių iki aštuonių vakaro. Tačiau patiko tai, kad Erasmus studentai tarpusavyje labai draugiški, nejaučiama jokia konkurencija, tad gavus geresnius konspektus iškart jais pasidalinama. Profesoriai per daugiausiai nenuolaidžiauja, tačiau patikina, kad vertindami atsižlvegs jog esame Erasmus studentai ir į gramatines kalaidas nekreips dėmesio. Kažkaip užtikrintas labiau pasijunti, kai dėstytojas priėjes klausia, ar sunku, ar supranti visus žodzius,o tuo pačiu jei kas neaišku stengias labai padėt. Tad jeigu reikėtų lyginti su Lietuvoje esančiais tikrai nepasakyčiau, kad lengvesni ar sunkesni-mokytis reikia viskam. Sunkumo duoda svetima kalba, nes turi versti žodžius,kurie negirdėti. Tačiau atrodo, kad vertinimas labai griežtas. Aštuntukas turi stipraus pažymio vardą, nes devintukai ir dešimtukai retai gaunami.

Šiandien tiek, ryt mano paskutinė diena šitoj nuostabioj šaly..ryt ir paskutinis blogas bus..

Be nuotykių neapsieinama arba antra dalis po Taip jau būna...

Prieš tęsdama savo pasakojimą noriu įterpti, kad praleidau ganėtinai įdomų įvykį. Mūsų buto šeimininkė, kadangi jautėsi labai kalta, kad keičia mums dušą visas tris dienas ir mes vargšeliai (čia labai jos mėgstamas žodis) neturime kur nusiprausti dvi dienas iš eilės, gamino valgyti!!! Grįžtam į namus po paskaitų, o ant stalo garuoja kepta višta su obuoliais ir salotom! Kitą dieną daržovių sriuba ir lazanija! Kartais kai pagalvoji tikrai nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą. Ir pati šeiminkė sakė, kad ji labai prisiriša kiekvieną pusmetį prie naujų gyventojų,o kiekvieno išvažiavimas jai prilygsta kaip savo vaiko išleidimas iš namų. Jau ir dabar prasitarė, jog ji yra panikoje,kad artėja Ievos ir mano išvažiavimo laikas.

Tai, ką baigiau tuo, kad atsiduriame Barselonos oro uoste. Patikros dar neleidžia mums pereiti, tad pasukame link kavinukės, kuri tuo metu pusiau dirbo, bert užplūdus tokiai bangai keleivių iškart atsidarė pilnai. Praeinant patikra per daug kabinėjamasi nebuvo, nes žmonių kiekis ir vėluojantys skrydžiai turbūt nelabai leido tą daryti. Laukimo salėj mūsų nuotaikos nelabai pakilo, nes skrydis į Milaną vis dar neturėjo savo vartų, kai jau į Romą ir Alikantę keleiviai buvo pajudėję. Kadangi Zaragozoje neįžiūrimas rūkas lėktuvai leidosi taip pat Barselonoje (Kurso draugas vokietis Trutz pasakojo, kad tą dieną jis turėjo parskristi iš Sevilijos,o lėktuvas virš Zaragozos skraidė visą pusvalandį ir bandė nusileisti,nepavykus skrido į Barseloną- manau, kad tai ekstremalių išbandymų metas).O keleivius autobusu vežė į Zaragozą, tad ir mums buvo kilus mintis,gal sėdam į tą autobūsą ir atgal į namus? Bet ne!!! Noras pamatyti Kalėdinį Milaną buvo daug didesnis. Ir mes pagaliau išskridom!! Tad Milane atsidurėme vienuoliką vietoj planuotos penktos valandos. Tuomet nuo oro uosto autobusu apie 40 min. iki pačio Milano centro. Pakeliui Milanas pasitinka tik didžiuliais fabrikų pastatais. Atvykus taip vėlai nebespėjome į paskutinį metro, o ir pasirinkimo kur pavalgyti nelabai daug turėjoe, tad pasirinkome McDonals(Žinau, kaip visi paprieštarautumėte apie tokį maistą, bet kad jau nebuvo kur kitur dėtis, Italai ne ispanai, taaaip nesivėlina)Kadangi kokiais autobusais važiuoti nežinojome pasirinkome taksi paslaugas, kainavo nemažai,bet būnant keturiese ir padalinus gavosi visai normaliai. Geriausia tai, kad taksistas pravežė pro pačias pagrindines gatves, kurios žerėjo kalėdinėmis lemputėmis, Armani, Cavali reklamomis ir žmonių eilėmis prie prestižinių klubų. Savo hostelį radome nesunkiai, tik pirmas įspūdis buvo ne koks..teko lipti į ketvirtą aukštą laukiniais laiptais,kurie namo viduje-sienos aotrodė baisokos. Liftas tai toks senovinis,kaip rodo per filmus (man kažkaip labiausiai iš Komisaro Rexso įstrigę), bet mums jis toks nepatikimas pasirodė. Paskambinus į hostelio duris, atidarė moteris virš penkiasdešimties savo galvą užsirišusi skarele. Taip ir nesupratau,,kurios ji religijos indų ar musulmonų..Moteris buvo tikrai labai maloni ir pagailėjo, kad mūsų kelioė buvo tokia ilga. Žemėlapyje parodė kaip nuvykti iki centro ir svarbiausias vietas. Kadangi buvome keturios,gavome ir savo atskirą keturvietį kambarį, su dušu!!! Juokingiausia, kad dušas tikrąją ta žodžio prasme stovi kambaryje, o ne šalia kokioj atskiroj patalpoj. Bet nieko, hostelyje buvo ir bendra vonia, tad išgyvenom.

Kitą dieną aplankėme Milaną: miesto centrą sudaro Katedros aikštė ir ovalo formos viduramžių senamiestis. Milano katedra - penianavė bazilika, 1387m. pradėta statyti.Tai pirmoji pagal dydi Italijos bažnyčia. Jos ilgis 158 m, plotis 93 m, aukštis 180 m.Viename aukščiausių bokštų pastatyta paauksuota vario Madonina- garsioji Dievo Motinos statula. Praėjome pro La Scala garsųjį teatrą, prieš jį La Scala aikštėje stovi paminklas Leonardui Da Vinčiui. Pasivaikščiojome ir po Sforcų pilį (Castello Sforcesco). Architektūrinį ansamblį sudaro rūmai, juosiami sienos su kampiniais bokšteliais, pagrindiniai vartai, vidaus kiemeliai. Tai viena prašmatniausių Italijos pilių.Dabar čia įsikūręs dailės muziejus ir pinakoteka. Čia galima pamatyti paskutinį nebaigtą Mikelandželo kūrinį - Pieta Rondonini. Deja, nepavyko apsilankyti Santa Maria delle Grazie vienuolyne, jame yra garsioji da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“. Pasirodo norint apsilankyti turi būti bent dieną prieš užsirezervavęs vietą. (Tad reikės dar sugįžti į Milaną). Apsilankėme, žinoma,  ir garsiosiose gatvėse ( O kaip gi kitaip, juk Milanas viena iš pasaulio mados sostinių), kur seka viena parduotuvė po kitos, o žmonių kiekis toks, kad su minia įbanguoji į parduotuvę ir su minia išbanguoji. Kadangi dienos pasitaikė šaltos, tai pabimbinėti taip buvo smagu. Apsilankeme ir populiarioje amerikiečių parduotuvėje Abercrombie & Fitch, kur visi darbuotojai yra daugiau ar mažiau modeliai, su tavim sveikinasi kiekvienam aukšte, klausia kaip sekasi ir siūlo kartu nusifotografuoti (truputi dirbtina, bet pati idėja smagi). Na ir kas be ko buvome ir Via Monzoni, kur šalia Armani parduotuvės ir Nijolės kailiniai.

Grįžus iš Milano iki kelionės į namus turėjome tik pora dienų. Beje Milano kelionės metu Ispanijoje buvo atostogos, kadangi ispanai šventė savo Konstitucijos diena ir Mergelės Marijos kaip be nuodėmių, tarp šių dienų viena diena išeina darfbo, o po to savaitgalis, tai ispanijoje tiesiog gaunasi penkios dienos iš eilės laisvos. Tad po šių atostogų susitarėme su dėstytojais , kad išvykstame savaite anksčiau, negu baigiasi paskaitos. Dėstytojais buvo labai malonus, palinkėjo gero kelio ir gražių švenčių, o visas užduotis sutarėme, jog atsiųsime elektroniu paštu.Jokios lietuviškos gaidelės: čia ne mano problemos ir pan. Kalėdinės nuotaikos buvo dar labiau sustiprintos. Tad paskutinį vakarą priėš išvykstant darėme Kalėdų vakarienė savo buto ir kitiems artimiems draugams. Visi atsinešė kašką pagaminto jų pačių ar primenančių jų šalį (tad turėjome ispanišką tortija, prancuzišką pyragą, vokiškų mieduolių ir pan.)Kepėm vištas ir pyragus su Ieva, puošėm kalėdiškai stalą ir džiaugėmės artėjančiais namais. Žinoma, kaip visuomet paskutinę dieną daug darbų ir nieko negali suspėti.( O sunkiausia lagaminas! Tilpo tik lauktuvės ir kalėdinės dovanos.) Svečiams išvykus apsikeitėme kalėdinėmis dovanėlėmis su buto merginomis. Buvo labai smagu ir juokinga- pradedant nuo "tigrinių" tapkiu ir baigiant pakabukais ant kaklo.

Kitą rytą turėjome kartu anksti su Ieva išvykti į Madridą, ten praleisti visą dieną, o kitos dienos ankstų rytą išskriti į Lietuvą. Bet žinote kaip būna: Žmogus planuoja,o Dievas juokiasi. Paryčiais Ieva pasijuto labai blogai, tad po diskusijų aš išvažaivau į Madridą viena. Po trijų valandų kelionės autobusu atsidūriau Ispanijos sostinėje. Žinoma, autobusų stoties dydis pribloškia, bet kaip visada su informacijos pagalba susiradau metro žemėlapius ir patraukiau į   vadinamuosius "Madrido plaučius" -Ritero parką .Parkas didžiulis - 1,4 kvadratiniai kilometrai. Pačiame miesto centre, šalia Alcalos vartai ir Garsusis El Prado muziejus.Parkas tikrai įspūdingas ir su gražiomis skulptūromis, galerijomis ir ramiu ežeru(kuriame irstosi valtelėmis). Aplankiusi parką, nusprendžiau susirasti El Prado muziejų, tačiau sus savimi turėdama tik metro žemėlapį nelabai gaudžiaus, tad užkalbinus pagyvenusio amžiaus senuką, gavaus tikslius nurodymus,o kartu jis nusprendė mane palydėti, nes ėjo į tą pačią pusę. Pakeliui einant išsiaiškinom, kad jis moka kalbėti angliskai, gyvenęs Londone ir kaip gaili jog šiuolaikinis Ispanijos jaunimas nesimoka kalbų. Kadangi muziejų pasiekiau  kai jau buvo pietų metas nusprendžiau vidų aplankyti vėliau (juolab kad studentams visada nemokama, o nuo šeštos valandos vakaro nemokama visiems, šiaip bilietas kainuoja 8 eurus). 

Pietauti susitikau su vienu Ievos ir mano draugu Jose Andresu.(jis baigęs teisę Zaragozos universitete ir daug padėjo mums renkantis dalykus, o dabar studijuoja teisės magistrą Madride)Susitikome su juo ir jo drauge jau visai kitame Madrido rajone (teko tą diena su metro nemažai pavažiuoti) Kaip Andresas pasakojo rajonas toks labiau turtingųjų,tad sakė nesistebėti jei sutiksi daug užriestom nosim ir nesaknčių atsiprašau jei užklius su savo Chanel maišeliu. Po susitikimo su Andresu aplankiau El Sol ailštę, kurioje stovėjo Kalėdų eglutė ir žinoma prasideda visos parduotuvės. Žinomos ir nelabai, bet daug didesnės negu čia Zaragozoje. Akys labai daug norėjo, bet žinodamą savo problemą su lagaminais nieko negalėjau padaryti. Vakare aplankiau Prado muziejų. Šis muziejus yra vienas turtingiausių pasaulyje meno muziejų. Jis garsėja pačia didžiausia pasaulyje Ispanijos dailininkų darbų kolekcija, be to, jame gausios ir daugelio kitų Europos šalių dailės mokyklų kolekcijos. Labai patogu tai, kad gali pasiimti nemokamai įvairių lankstinukų, kuriuose aprašyti skirtingi tapymo laikotarpiai ir netgi gidas su saugomais šedevrais. Būdama muziejuje juo ir nusprendžiau pasinaudoti. Tik, žinoma, muziejus didžiulis ir jo viso apeiti nespėjau, jau 20val. uždaromas. Tačiau beklaidžiodama tarp meno kūrinių netikėtai sutikau ir savo draugę meksikietė Maria Teresa (rašydama draugų vardus įsivaizduoju,kaip jums atrodo,kad jie kaip iš serialų), ji atvyko pasitikti savo draugo atkeliaujančio iš Meksikos ir iš to pačio terminalo kaip ir aš su Ieva skris į Paryžių. Atvykusiems iš už Atlanto išnaudoti galimybę pamatyti Europą labai svarbu( o dar kai ryanair siūlo bilietą už šešis eurus į vieną pusę). 

Tad pavakarieniavus vykau į oro uostą laukti Ievos, kuri namie prasikankus vėlai nakti atvyko. Taigi kaip suprantate naktis oro uoste, pirma prie lagaminu,nes jie buvo labiau išsipūte negu ryanair leidzia,teko perdelioti daiktus.Tiksliau užsirišti tris šalikus, apsivilkti pora megstinių ir viltis kad po paltu esančio rankinuko nepamatys. Perejus patikrą keletą valandų snustelejome ir ant suoliukų (turimas šaliku ir megstinių kiekis praverte kaip pagalvė). Tuomet jau sekė skrydis į Briuselį, trys valandos labai mažame orouoste, kur šneka tik prancūziškai ir Ievai buvo labai sunku papraštyti karšto vandens,kad galėtų vaistus išgerti, o iš ten į Kauną. Beje, tuomet lektuve dar sutikau kursiokę taip pat iš Erasmus'o grįžtančią Kalėdoms. Nusileidus buvo gera pamatyti laukiantį tėti su mano žiemine striuke rankose. Gera grįžti į namus.

Maniau, kad į šiandieną viską sutalpinsiu, bet teks palaukti trečios dalies: Kaip mes skridom atgal į Zaragozą ir egzaminų sesija.

Taip jau būna...Pirma dalis

Žinau, negražu..Apsileidau!!! Tiek laiko nerašiau ir laikiau nežinioje. Bet taip jau būna. Įsuka ratas ir daros vis sunkiau prisėst ir sudėliot savo mintis. Po Valencijos rodos didelių kelionių nebuvo, tik kasdienybės nuotykiai, jie čia dar rašyti lapkričio pabaigoje, tik nepapublikuoti (maniau, gal ne taip svarbu?)
Lapkričio paskutinė savaitė: "Na štai atėjo ir čia šalčiai. Naktį termometro stulpelis nukrenta iki -1, o diena vos +5 pasiekia. Pripratus prie gero Ispanijos oro toks jau nebedžiugina, o jei dar lietinga diena pasitaiko, tai tik ir noris lindėti šiltoj lovoj. Nors su šiluma bute ne visiems ispanams sekasi. Štai pas mus butas šildomas elektriniu boileriu, kuris atšalus orui pradėjo rytais vandens šilto mums nebeduoti.(tiksliau turim to vandens, bet ten vis reikia priėjus pasukinėt, ko anksčiau netekdavo daryt) Bet mes ne vieninteliai tokie. Šiandien (lapkričio 11d.) visam mieste pridaryta kliūčių ir darbininkai gręžia gatves ir tikrina vamzdžius. Šeiminkė pasakojo, kad šildymo kompanijos sulaukė daug skambučių,o kaip žinia ispanai prie šalčio nepratę. Jie ir patys sako, kad dar čia turėtų būti ruduo, o šis netikėtas šaltis juos stebina taip pat kaip ir visą europą...

Turbūt būtų ir nieko tas šaltukas, jei galėtum į šiltą vonią įlįst kai tik užsimanai,bet kad ne. Gi mūsų šeiminkė nusprendė, kad vonią reikia pakeisti didžiuliu dušu. Pažadėjo, kad užtruks dvi dienas, o tuo pačiu pakeis ir naujomis plytelėmis. Galu gale gavosi taip kad plyteles keis tik toj pusej kur dušas, o darbai iš dviejų dienų jau pratesti iki trijų( kažkaip nė vienas nesistebime, tik tris dienas be dušo sunkiau tvert negu dvi) Beje, darbininkai klijuojantys plyteles, atvyko net 10 min. anskčiau negu buvo sutarta, bet man pradėjus su jais kalbėt ispaniškai nebuvo labai kalbūs. Pirma mintis kilo, gal užsieniečiai? Ir neklydau, pasirodo - rumunai.

Nors tiesą sakant labai jau skųstis dėl dušo negaliu. Gi lankau sporto klubą, tad galiu praustis ten kiekvieną dieną. Taip pat kartu lanko ir Ieva, ir kartu gyvenantis italas Carlo(planuoja prisidėti ir likusios buto draugės: Amelia ir Lisa). Pirmas apsilankymas sporto klube nemokamas (nors kitur net tris apsilankymus gali gauti nemokamus). Kaip ir visoj Ispanijoje darbuotojai labai draugiški ir paslaugus-po penkių minučių pradeda tave vadinti brangioji, dukrele), tačiau skirtingai reaguoja, kad esi užsienietis. Vienas treneris nusprendė,kad mes visai nemokam ispanų kalbos, tad visus pratimus rodė mudviem tik rankų judesiais(pvz.:akis į viršų-tai ir beda su pirštu sau į akis ir į lubas, arba norėdamas parodyti,kad turime jausti tempimą pilvo srityje, vis į jį baksnoja) teko įrodinėti, kad ir kalbėti mokam. O vat klubo savininkė pasidžiaugė, kad turi klientų iš viso pasaulio, o mes lietuvaites pirmosios.Kitas treneris Jesus jau antrąjį mūsų apsilankymą mokėjo mūsų vardus. Pilates užsiėmimų treneris per relaksavimo dalį pribėgęs vis aiškina, kad užsimerktume, bet gi užsimerkus aš nematau kaip pratimus daryti! (po poros kartu treneris pasidavė, bet ir mes išmokom naujų žodžių reiškiančių pratimus ir atsimerkti tenka vis rečiau).

Na jei jau pradėjau apie sportą reikia pakalbėti ir apie Ispanų religiją - futbolas!!! Jis čia toks populiarus(ir man rodos, populiaresnis negu krepšinis Lietuvoje). Taigi pirmadieniį vyko rungtynės tarp dviejų geriausių Ispanijos futbolo klubų: Madrido Realas prieš Barceloną. Dar prieš varžybas spauda mirgėjo straipsniais apie tai ir spėlionėmis, žaidėjų lyginimais (ir netgi jų antrųjų pusių), o tą vakarą kokiam nors bare rasti laisvą staliuką buvo be šansų. Net gi dėstytojas per paskaitą pasakė, kad rungtynės bus turbūt vienos geriausių Taigi sumotyvuotos visos aplinkos ir mes su Ieva ir Lisa nusprendėm stebėti šį įvykį. Ir neapsirikom!!!Baro ilgai ieškoti nenorėjom, tad tiesiog nusileidome į pirmą aukštą, kur yra mūsų kaimyno baras-restoranas. Žinoma, staliukai buvo visi rezervuoti, tačiau laisvos vietos stovėjimui radom. Turbūt reikėtų paminėti, kad Zaragozos futbolo klubas yra paskutinis lygos lentelėje(tarp 20 komandų), tad, tiesą sakant, iki to vakaro nežinojome už kokią komandą serga Zaragoza. Pačios palaikėme Barselonos klubą (ypač po apsilankymo Barcos futbolo stadione ir muziejuje ir pamačius vieną iš žaidėjų- Xavi - gyvai)Paisrodo pataikėme į tinkamą barą, šią futbolo komandą palaikė ir visas baras. Ir ne veltui-Madridas buvo sutriuškinas - 0:5."
Tai tiek lapkričio žinių.. Dėl oro tai jis čia labai permainingas buvo tie +5, bet iškart po to kitą savaitę, net +20 - nerealu!!! Tą dieną su Ieva apsilankėme Zaragozos Grand Parke. Parkas didžiulis, su fontanais, botanikos sodu, atrakcionais vaikams ir monumentais. O viena ispanė studentė pasakojo, kad atšilus orams parko pievelė nusėjama studentais su knygomis- pavasario sesijai mokomasi ten. Kalbant apie sesijas, tai čia labai populiarios mokymosi auditorijos-didžiulės klases su stalais, integruotomis lempomis ir tyla. Pamenu, kad rugsėjo mėnesį šios klases atrodė tusčios ir nenaudojamos, o artėjant sesijai, kai tarp paskaitų turėdamos laisvą valandą nusprendėme eiti pasimokyti vos radom, kur atsisėsti (o iš pradžių atrodė tiek daug ir ko tie ispanai skundžiasi,kad nėra mokymosi vietų). Bet apie sesiją vėliau.

Dabar apie viską nuo pradžių. Artėjant Kalėdoms miestas pasipuošė. Šeimininkė pasakojo, kad dabar esant krizei, miesto puošimui sumažino biudžeta, tad nebėra taip kaip anksčiau. Tačiau mums pakako lempučių spindesio. Pilar aikštė advento (ir pora savaičių po jo) metu buvo pavirtusi Betliejumi- supiltos žemės, susodintos našlaitės, tekantis upelis, amatai ir žinoma kūdikėlis Jėzus. Net negali patikėti, kad visa tai išdygo ant aikštės. Šalia jos- ledo arena!!! Valanda-5 eurai. Norinčių pačiuožinėti tikrai netrūko. Vykstant Kalėdinei mugei galima apžiūrėti ir Trijų karalių sostus-pakylas, kuriomis jie važiuos per Trijų Karalių šventę. Ši šventė, ypač vaikams, yra daug svarbesnė Ispanijoje. Kadangi tik tos dienos rytą vaikai gauna Kalėdų dovanas, prieš tai į balkoną išnešę savo batus, o šalia pastatę tris stikliukus likerio-Karaliams ir šieno saujelę-Kupranugariams. Sakoma, kad tai viena iš laimingiausių dienų ispanijoje-balkonai pilni batų ir patenkintų vaikų.
O kokios Kalėdos jeigu jos ne namie? Tad mudvi su Ieva skridome atgal į Lietuvą,kaip ir kiti mūsų buto draugais į savo namus. Tačiau dar prieš tai atšventėme Ievos gimtadienį- sumastėm , kad vakaro akcentas kaukė akių srityje. Atrodo pavyko: torto žvakutės užpūstos, gimtadienio dainelė sudainuota ir daug nuotraukų su gerom akimirkom. Kitą rytą turėjome skristi į Milaną(Italija). Tiesiog pasinaudojome pigiu Ryanair pasiulymu, bilietas į vieną pusę šeši eurai. Skrydis buvo numatytas iš Zaragozos oro uosto apie pusę keturių, bet atvykusios į oro uostą pamatėmę , kad skrydžiai į Romą ir Alikantę atšaukti,o aplink gaubia tik neįžvelgiamas rūkas. Kaip ir reikėjo tikėtis praėjus kelioms minutėms atšaukė ir mūsų skrydį. Tačiau buvo pasiūlyti autobusai, kurie veža į kitą oro uostą ir iš ten skraidina į Milaną. Pirmenybė,žinoma, buvo skrydžiams į Romą ir Alikantę ir paskutinius susodino skrendančius į Milaną. Tad laukiant savo eilės autobuse ir stovint ruke buvo pradėjusios suktis mintys, gal geriau verta grįžti į namus?Kažkas paminėjo, kad iki orouosto apie dvi valandas kelio, tad įsitaisiusios paskutinėje eilėje(aš, Ieva , Amelia ir kurso draugė iš Austrijos Stephanie) nusprendėm nusnūst. Kiek gasdino tai, kad rūkas vis nesibaigė, o dvi valandos jau baigėsi senokai. Tik atvykus į oro uostą paaiškėjo, kad mus vežė iki pat Barselonos( vadinas kiek daugiau nei trys valandos autobuse)!!!!

Apie nuotykius Milane ir pakeliui į Lietuvą, o taip pat sesijos ypatumus papasakosiu kitoje dalyje (: Laukite tęsinio...

Ten, kur gyvena šypsenos (:

(Teko pakeisti blog'o foną, nes kažkodėl raidės ant senojo tapo nebeįskaitomos )
Skambutis..Pekeliu ir išgirstu kitoje ragelio pusėje laimingą Ievos balsą: Ateinantį savaitgalį mes važiuojame į Valenciją. Ruošk maudymosi kostiumėlį, čia beveik +30C, žmonės deginasi ir net maudosi! (Ieva su mama ir seserimi tuo metu lankėsi Valencijoje) Aš žinoma sutikau su šiuo pasiūlymu,o savaitės pabaigoje mūsų jau buvo net devyni norintys pamatyti trečią pagal dydį Ispanijos miestą (kiek daugiau negu 800 tūkst gyv.)

Taigi ankstyvą šeštadienio rytą išvykome. Bilietus jau buvome nusipirkę iš anksto (pasimokėme su Barselonos sėkme) Sutarėme susitikti mūsų bute jau prieš šešias ryto. Tad į kelionę be Ievos ir manęs kartu vyko buto draugės-anglė Amelia ir prancūzė Lisa, dvi draugės prancūzės Amandine ir Louise,taip pat pastarosios pusbrolis, kartu teisę studijuojantys meksikietė Maria Teresa ir vokietis Trutz. Kelionė prasidėjo kaip ir laiku..iš namų išėjome 10min. vėliau negu planavome, laukdami autobuso į stotį pradėjome galvoti,kad nebespėsime ir reiktu imti taksi, bet, žinoma, spėjome ir įsitaisę autobuse užmigome. Kelionės trukmė beveik keturios valandos(tačiau neprailgo, nes visą laiką miegojom), stabtelėjome dviejuose mažuose miesteliuose ir atsidūrėme 10.30val. Valencijos autobusų stotyje. Deja, mūsų nepasitiko labai šiltas ir lepinantis oras, tad teko džiaugtis striukių ir švarkelių draugija (buvo apie +15- +20C)

Iš autobusų stoties pėstute susiradome savo hostelį. Kadangi žmonės labai paslaugūs iškart sužinojome , kaip nusigauti ir maždaug po 20 min. jau registravomės hostelyje. Buvome labai patenkinti, kad hostelis pačiam centre, visi apsigyvenome tame pačiame kambaryje(ir daugiau jokių pašalinių nebuvo), taip pat nebuvo jokių papildomų mokesčių už antklodes, patalynę ar daiktų saugojimą. O geriausia, kad kainavo tik 11 eurų (Barselonoje mokėjome 17, bet plius dar visi tie mokesčiai) Iš begalės lankstinukų ir reklamų sužinojome,kad senamiesčio centre organizuojama nemokama ekskursija po miestą. Tai buvo pasisekimas. Gidas buvo jaunas vaikinukas iš Škotijos, kuris prieš du metus pagal Erasmus programą studijavo Valencijoje, grįžo į gimtinę, pabaigė mokslus, o po jų grįžo į Valenciją apsistoti ilgesniam laikui (pasakojo,kad jau nusipirko butą čia). Juokiausi Ievai, va, žiūrėk, gal ir mums taip nutiks. O juokiausi dar labiau, kai paklausus, kokius mokslus baigė, gidas atsake,kad teisę (: Sužinojome ir tokių dalykų, kad vienas iš Valencijos simbolių- šikšnosparnis. Kadangi pasak legendos vieną naktį šis įskrido į Valencijos karaliaus James I-ojo miegamąjį ir šį prižadino. Karalius norėdamas išvyti šikšnosparnį pro langą pastebėjo, kad tolumojė atžygiuoja priešų armija. Taip karalius spėjo pasiruošti mūšiui ir išsaugojo Valenciją.

Ekskursija užtruko dvi valandas, kurių metu pamatėme ne tik katedrą, kurioje saugomas Šventasis Gralis (taurė, iš kurios Kristus gėrė per paskutinę vakarienę), bet ir Nacionalinio Keramikos muziejų, kurio pastatas įspūdingas tuo,kad tai XVIIIa. markizo de Dos Aguas rūmai, kurie žavi spalvingu tinku ir angelų skulpūromis saugančiomis langus ir duris. Pražingsniavome ir pro Torres de Serranos- šie vartai, 1391 m. pastatyti kaip triumfo arka miesto sienoje, turi ir gynybinių ir dekoratyvinių bruožų. Lankantis prie šios sienos gidas parodė ir iš metalo nulietą šalia stovintį arkos maketą. Valencija pristatomas kaip draugiškas miestas žmonėms su negalia, tad tai vienas iš maketų skirtų neregiams pamatyti Valencijos grožį(aklieji liesdami maketą gali suprasti,kaip atrodo is tikrųjų vartai.) O kitas iš draugiško miesto pavyzdžių, tai , kad Valencijoje pirmojoje pasaulyje buvo įkurti neįgaliųjų namai. Deja nesuspėjome užeitį į Mercado Central vidų. Šis didžiulis Art Nouvau stiliaus pastatas iš geležies, stiklo ir plytelių, kurį puošia papūgų ir kardžuvių formos vėtrungės, atsidarė 1928m. Tai viena didžiausių Europos turgaviečių. Kas rytą apie 350 prekystalių lūžta nuo gausybės maisto produktų, o šalia gatvelėje įsikūrę restoranai yra laikomi vieni geriausių, kadangi ten visuomet tiesiai iš turgaus patiekiamai viskas šviežia.

Viena iš aplankytų stotelių buvo ir seniausia miesto centre esanti borchateria- "Santa Catalina". Borchateria nuo tradicinio gėrimo borchata.Tai šio krašto saldus, pieną primenantis gėrimas, gaminamas iš chufas (valgomųjų viksvuolių). Po dviejų valandų ekskursijos likome pavargę, tad dar pasivaikščioję po miestą užsukome vienur atsigaivinti, kitur kavos su pyragaičiu ir nusprendėme vykti į papludimį. Paplūdimiai įrengti vietoj buvusių žvejų kvartalų ir driekiasi net 2 km., o netoli uosto išsirikiavę restoranai ir viešbučiai. Mes lankėmės La Malvarrosa papludimyje..fontanas primentantis valties su burimi konturus, švieselės..rami rami jūra ir pro šali prabėgantys vietiniai..buvo idealu. Vienas iš momentų, kuris ilgai liks išsaugotas. Visiškai sutemus, kai jau nebeįmatėme savo veidu, o ir sėdėti ant smėlio nebebuvo taip šilta grįžome atgal į miestą vakarieniauti. Ir ,žinoma ,paellos- Valencijos tradicinio patiekalo, į sudėtį įeina ryžiai ir jūros gėrybės, o pateikiama visuomet apvaliame inde (indo dydis priklauso nuo žmonių, kurie valgys, kiekio).Taip pat ragavome populiaraus gėrimo "Aqua de Valencia"

Sekmadieni po ganėtinai bemiegės nakties (mūsų kompanijoje prancūzas knarkė) ir po sočių pusryčių kavinukėje su vaizdu į mandarinų alėją, vykome į Ciutat de les Arts i de les Ciencies (Menų ir mokslo miesto kompleksas). Kompleksas pastatytas prie Turios upės sodų iš jūros pusės. Jį sudaro penki įspūdingi pastatai, iš kurių keturis suprojektavo žymus Valensijos architektas Santiago Calatrava. Palau de les Arts yra keturios koncertų salės ir teatras po atviru dangumi. Kitoje Puente de Monteolivete pusėje yra L'Hermisferic - architektūrinė Calatravos fantazija regėjimo tema, primenanti besimerkiančią akį. "Akies obuolyje" įrengtas kino teatras ir planetariumas. Šalia yra Museo de les Ciencies Principe Felipe, mokslo muziejus. Priešais muziejų stovi milžiniška galerija su parabolės formos arkomis. Paskutinė šio "miesto" dalis- Oceanografic. Tai akvariumas, suprojektuotas architekto Felixo Candelos. Jį sudaro lagūnos ir paviljonai sujungti tiltais ir tuneliais. Apeiti visą šį kompleksą užtrukome laiko (kol nusipaveikslavome dinozaurus ir pan.), tačiau pasižadėjome sau, kad dar būtinai sugįšime ir užeisime bent į vieno iš muziėjų vidų( beje bilietai nepigus- kainos prasideda nuo 7 eurų,o jei nori aplanktyti visus muziejus gali tekti sumoketi net apie 30 eurų). 

Taigi nuo šio miestelio prasideda Turios upės sodai. Kažkada Turios upė tekėjo per Valencija ir buvo tokia stipri, kad patvinusi sukeldavo daug nelaimiu, 1957 m. upė patvino tiek, kad (gidas rodė) vandens buvo virš galvos, nusinešė daug žmonių gyvybių ir turto. Taigi miesto valdžia siekdama užkirsti kelią nelaimėms ateityje nusprendė pakeisti upės vagą, o buvusioje vietoje pradėjo rastis augalija. Tad dabar, kur kadaise tekėjo upė,  10km. ilgio ruože auga sodai, įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės, virš kurių nutiesta 19 tiltų. Virš upės vagos stūkso Palau de la Musica, Tarptautinio lygio koncertų salė, prie kurios esantis fontanas visuomet sudaro vaivorykštę. Netoliese esančioje žaidimų aikštelėje iškilusi milžiniška prie žemės prikaustyto Guliverio figūra. Vaikščiojome po šią upės vagą ir stebėjomės..mandarinų medžiais, vaikais krykštaujančiais žaidimų aikštelėse, valencijiečiais kartu su šunimis  išėjusiais pabėgioti, rudeniniais lapais, fontanų čiurlenimu, tiltais nusėtais gėlių jūra. Savo kelionę užbaigėme pietumis ir jau kiek po penkių sėdėjome autobuse į Zaragozą (prieš tai pasmalsavę kalėdinėje mugėje-taip taip jau ir čia Kalėdomis kvepia)

Žinot, rašiau,kad pamilau Barseloną iš pirmo žvilgsnio, bet taip nutiko ir su Valencija. Negaliu patikėti, kad taip sakau, bet galbūt netgi labiau!!! Tai būtų nuostabi vieta gyventi: paplūdimiai, parkai, mokslo muziejai , turtingas senamiestis ir, žinoma, mandarinų alėjos užbūrė..ta šviesi geltona spalva..rodos, kad ten gyvena šypsenos. Pasižadėjome sugrįžti čia atostogoms (:

Jei neturite "Bangos"

Jeigu skaitote Klaipėdos rajono laikraštį "Banga" tai šį straipsnį jau matėtė, bet tiems,kurie neturi šios galimybės siūlau paskaityti - mano mamos įspūdžiai kitu kampu apie kelionę į Ispaniją.

 

Ten mūsų nėra

Garsios ašaros. Jas braukia penkiametė mojuodama, matyt, močiutei. Ilgas bučinys. Matyt, įsimylėjėlių. Tvirtas rankos paspaudimas ir apsikabinimas. Matyt, tėvo ir sūnaus. Ko gero, mes patys nerūpestingiausi ankstyvo  „Ryanair“  avialinijų reiso Kaunas- Girona(Barselona)keleiviai. Aplankysime Ispanijoje pagal Erazmus pasikeitimų programą studijuojančią dukrą ir po kelių dienų grįšime namo. Dauguma bendrakeleivių, atrodo, tokios galimybės neturės- jie važiuoja dirbti arba galbūt jau ir nuolat  gyvena po saulėtu Ispanijos dangumi – kur ne kur  matosi mišrių tautybių šeimos .Jis –tamsiaplaukis ispanas, ji-geltonplaukė lietuvaitė, laimę (tikėkime) radusi už jūrų marių, o tarp judviejų-  dar nenudžiūvusiomis ašaromis pusiau lietuviškai , pusiau ispaniškai čiauškanti penkiametė. Gerai, kad vaikai greitai pamiršta liūdesį... Kažkodėl labai norėčiau, kad šį  Kauno oro uostui įprastą vaizdelį matytų mūsų premjeras Andrius Kubilius ir Seimo nariai, politikuojantys dėl Pilietybės įstatymo pakeitimų.

Beveik visa bendrakeleivių minia po įprastinių  registracijos ir patikrinimų procedūrų plūsteli link lėktuvo trapo. „Ryanair“ lietuvius skraidina pigiai, o tai juk mums labai svarbu, bet kiekvienas medalis turi dvi puses: pigiai, vadinasi, nesitikėk didelio patogumo. Taigi, bilietuose nenurodytos sėdėjimo vietos, todėl šis rūpestis žmones veja salone užsiimti patogesnes pozicijas. Žinoma, telpame visi ir po rankinio bagažo bruzdesio  lėktuve nuvilnija vieningas atodūsis: pagaliau! Bet europinės problemos mus paveja ir čia: orlaivio vadas angliškai paaiškina, kad galbūt lūkuriuosime valandą. Mat negautas leidimas skristi per Prancūzijos oro erdvę. Maištingieji prancūzai tebekovoja dėl galimybės išsaugoti trumpesnį pensinį amžių. Skaitydamas laikraščiuose ar matydamas televizijos žiniose  jų  atkalumą- solidarizuojiesi, bet lėktuvo salone laukiant leidimo pakilti mintyse visas būtas ir nebūtas nuodėmes priskiri Prancūzijos prezidentui  N. Sarkozy. Ko taip ilgai terliojasi su ta pensijų reforma?.. Bet kai pasigirsta išganingasis- kylam- visos nuoskaudos pasimiršta, net nebeburbi, kad lėktuvo palydovai, nors jų kortelės byloja juos esant lietuvius, beveik visą informaciją teikia tik angliškai. Ar pigių skrydžių avialinijose negalioja Valstybinės kalbos įstatymas? Iš tiesų nežinau tų taisyklių, bet kai grįžtant atgalios ispanas stiuardas, ragindamas pirkti pusryčius, suvenyrus, karališku Henriko vardu prabyla lietuviškai-atlyžtu galutinai. Matyt, viskas priklauso nuo reise dirbančios komandos, kaip jie patys save ir kitus gerbia.

Kokiais kelionių įspūdžiais benustebinsi šiais laikais? Kažkas pats dažnai keliauja, kažkieno artimieji užsieniuose gyvena. Visi daug ką žinome, esame girdėję ar per televizorių matę. Bet visgi viena tema mums visiems pastaruoju metu aktuali- kainos. Lietuvoje jos priešingai nei atlyginimai auga kaip ant mielių. Ekonominė krizė, nepalankūs orai, atsiliepę derliui. Kokių tik paaiškinimų neišgirstame! Ir gana įtikinamai skamba Laisvosios rinkos instituto ekspertų patarimai jokiu būdu nereguliuoti kainų- tai esą papjūtis ekonomikai ir natūralios rinkos egzistencijai. Kai dairaisi po Ispanijos nesuskaičiuojamų parduotuvėlių lentynas, ar geri kavą su burnoje tirpstančiu pyragaičiu (tai įmanoma net su lietuvišku atlyginimu- pavyzdžiui, 4 asmenų šeima gali papusryčiauti kavinukėje už 8, 40 euro)supranti, kad šie patarimai teisingi, bet tik ne Lietuvoje, kurioje visiškai nebekvėpuoja smulkusis, o ir vidutinis verslas. Juk ne tik Ispanijoje, bet ir Belgijoje, Austrijoje, Airijoje, kitose ES senbuvėse šalyse pažaboti didžiųjų prekybos tinklų apetitai, jie nustumti į miestų pakraščius.  Į didžiuosius tinklus reikia važiuoti autobusu ar automobiliu bent jau pusvalandį, jie nestovi sankryžose ar turgelių pašonėse. Kaip pas mus.  Ispanijos prekybos tinkluose tikrai  įmanomas pasirinkimas pagal kišenę, net nelaukiant akcijų, kuriomis esą malonina ir mus gelbsti  maksimos. Ispanijos užmiesčiuose galima rasti tokį prekybos tinklą, kuriame vaikiški žieminiai batai kainuoja 11 eurų, o striukė- 12. Va, seimūnui R. Dagiui, postringaujančiam apie būtinybę šeimoje  lietuviams auginti  3-4 vaikus, reikėtų pasisemti patirties, kaip ne tik liežuviu plakti, bet ir sudaryti realias sąlygas mūsų šalyje auginti daugiau vaikų. Tą lietuviai gali sau leisti...Ispanijoje. 

...„Ryanair“ mus parskraidina į tą patį  Kauno oro uostą. Tik bendrakeleivių nuotaikos šįkart beveik vieningos- juk  dauguma skrendame namo: ten gera, kur mūsų nėra.

Kai namai priartėja

Maždaug prieš du mėnesius stovint Vilniaus oro uoste ir atsisveikinant su tėveliais ir broliu gavau iš jų pažadą, kad atvažiuos būtinai manęs aplankyti. Tą akimirką atsisveikinti atrodė labai sunku, nes laukė ilga kelionė į nepažįstamą šalį ir gyvenimą. Mama tuomet sakė, kad maždaug kokį spalį, kai jau būsi apsipratusi ir pažinosi Ispaniją. Mintyse sakiau sau,kad du mėnesiai tai labai daug iki kol galėsiu pamatysi savo mylimus žmonės ir kartu neapsakomai mažai, kad galėčiau apsiprasti svetimoje šalyje. Bet aš klydau (:

Taigi pažadai įvykdyti. Lygiai praėjus dviems mėnesiems nuo mano kelionės į Ispaniją atvyko ir mano šeima. Turėjo nuvykti tokį pat ilgą kelią..Namai ir Kauno oro uostas (nors aš skridau iš Vilniaus), daugiau nei trijų valandų skrydis lėktuvu iki Gironos (ispaniškai tariasi Herona), tuomet nuo oro uosto iki Barselonos valanda autobusu, na ir galiausiai nuo Barselonos iki Zaragozos beveik keturių valandų kelionė. Sakyčiau visas kryžiaus žygis. Bet ko nepadarysi dėl mylimų žmonių. Labai džiaugiuosi,kad visi trys atvyko lankyti manęs. O visas tas valandas kol laukiau maišėsi jausmai. Atrodo neįtikėtina,kad visus pamatysiu ir apkabinsiu, kai paskutiniai du mėnesiai tik skype buvo palaikomi. Prieš namiškiams atvykstant jau buvau visiems draugams ir buto gyventojams pasigyrusi (ir žinoma, visiems baltas pavydas kilo)

Pirmos akimirkos laimės, apsikabinimų ir bučinių. O antrosios -tai dovanos. Tikrai nežinau, kaip geriau tai pavadinti Kalėdomis ar mano gimtadieniu. Nuo širdies pakabukų iki simbolizuojančių apyrankių, saldainių ir net iš mažosios (gražutės, gerutės, mažutės) auskarai. O kur dar lietuviška duona, dešros ir sūriai. Namai priartėjo visiškai.

Tos kelios dienos kartu prabėgo labai greitai. Turbūt ir pati nustebau kuomet rodydama Ispaniją supratau,kad ši šalis man taip greitai tapo sava: gatvės, lėtesnis tempas, kalba, žmonės. Vedžiausi kiekvieną rytą vis į kitą ispanišką kavinę pusryčių (nes juk ispanai namie nepusryčiauja). Ragavom ir churrų su šokoladu ir bulvių torto. Net tėtis pastebėjo, kad jie (mano šeima)labai greit suvalgo ir sėdi ramūs,o aš daug čiauškiu ir vis dar pilną lėkštę turiu.

Parodžiau ir jau taip daug kartų minėtą Pilar aikštę su bazilika ir mergele Pilar saugančia Zaragozos ir viso Aragono žmones. Garsaus ispanų dailininko gyvenusio Zaragozoje Gojos paminklą. Nesuskaičiuojamą skaičių fontanų ir kitų monumentų (pradedant arkliukais ir baigiant žmonėmis po skėčiu). Nusivedžiau į savo universiteto miestelį (ir net gatvėje su vienu dėstytoju prasilenkėme) Aplankėme mano mėgstamiausią tapas barą ir dažniausiai lankomas gatves (bei, žinoma, ir parduotuves)
Pati supratau, kad tos kelios dienos tarsi buvo įrodymas mano namiškiams, kad visa tai, dėl ko aš džiaugiuosi šiame bloge ir kartu pasakoju jiems skype pokalbių metu nėra iš piršto laužta. Man iš tiesų čia sekasi gerai, sutariu su buto draugais ir turiu daug naujų; sugebu susikalbėti ispaniškai; pažįstu miesto gatves ir esu pripratusi prie šio ritmo.
Džiaugiuosi, kad Zaragoza buvo svetinga savo žmonėmis, saulėtu oru ir virtuvės skanumynais. Keletas dienų mano mieste prabėgo labai greitai ir mūsų  taip pat dar laukė kelionė į Barseloną. Į miestą, kurį aš jau lankiau, į miestą, kuris sukelia visiems kažkokių asociacijų...Visos kelionės metu stengiausi parodyti, tai, kas yra laikoma Barselonos veidu. Smagu buvo dar kartą aplankyti jau anksčiau mano aprašytus Barselonos simbolius ir taip pat atrasti naujas vietas. Smagu matyti ir tėčio veidą išvydus Sagrada Familia visu jos dydžiu ir grožiu (patikėkit, kamera nenustojo spragsėti) arba džiaugtis mamos norui išmokti bent keletą ispaniškų žodžių (ir neminėti Ispanijos esant Katalonijoje) arba brolio akis išvydus eilę motorolerių (senų ir ganėtinai retų arba brangių ir dar niekad nematytų).Man pačiai turbūt kėlė džiaugsmo tai, kad šis miestas man jau visai nebe svetimas: metro, gatvių pavadinimai ar tiesiog miesto istorija.

Rašydama dabar suprantu,kad galbūt ši skiltis turėtų būti užpildyta mano šeimos mintimis, nes net nežinau apie ką pasakoti: ar tai, kad pietavome restorane(nusagstytame nuotraukų su žymėmis,kad daugelis Ispanijos žvaigždžių čia lankėsi, kur padavėjas jau dirba 25 metus, su manimi kalbėjosi ispaniskai o su tėvais angliškai, išrinko skanų vyną ir vis gyrė brolio marškinius).Ar apie tai, kad Triumfo arkos grožis ir kartu esanti palmių alėja pakerėjo taip, kad kažkas išdrįso pasakyti jog ji daug gražesnė už Paryžiaus, o gal turėčiau aprašyti  kelią iki Guell parko, kai po neaišku kelinto laiptelio kaip išganymas pasirodo suoliukas, atrodo svarbu papasakoti ir apie +25 laipsnių pasitikusį orą arba netikėtose vietose sutiktus lietuvius. Kokios nuostabios dienos (arba ne ) jiems pasirodė šiame mieste. Aš žinau, kad jie beveik visai nepailsėjo(keliamės anksti, kad daug pamatytume, einame miegoti vėlai, kaip tikri ispanai).
Bet dabar atrodo labai tinkami žodžiai būtų, kažkieno pasakyti, o mano pakartoti : "Norečiau tyliai atsisėsti ant traukinio bėgių ir basomis pėdomis palikti pėdsakus širdyse tų, kurie dar tik norės čia ateiti" Tikiuos,kad mano šeima dar ne kartą norės čia sugrįžti, nes Ispanija man jau paliko pėdsaką..Myliu jus labai ir ačiū, kad mane aplankėte (: