Ar galima pažinti Barceloną per dvi dienas?

Tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Ne? Vadinasi, dar nebuvote Barselonoje. Viduržemio jūra, klimatas, Gaudi architektūra, skirtingų kultūrų virtuvės, katalonų išskirtinumas ir gatvės pilnos žmonių ir jų gyvenimo.

Toliau skaityti patariu klausantis šios dainos: Giulia y los Tellarini "Barcelona" (youtube tikrai yra)

Savo kelionę pradėjome penktadienį.(čia jau prieš dvi savaites) Kažkaip tikėjomės, kad bilietų pirkti iš anksto nereikia. Tad aš, Ieva ir tame pačiame bute kartu gyvenanti prancūzė Liza ir anglė Amelia po paskaitų išvykome į stotį. Buvome nustebintos, kad atsidūrus antrą valandą autobusų stotyje bilietų į 15 valandos autobusą nebebuvo. Turėjome dvi galimybes: rinktis autobusą 17val. (kas reiškia praleisti 3 valandas autobusų stotyje) arba pirkti traukinio bilietą. Apsispręsti padėjo kainos ir greitai tirpstančios laisvos vietos į Barseloną. Eilė prie traukinių buvo ilga, tad paklausėm vienos moteriškės stovinčios eilėje, kiek galėtų kainuoti, atsakymas -apie 60 eurų pirmyn (patikrinau internete 75 eurai) Tad mes pasirinkome variantą laukti. Autobusų stoties kavinėje stumėme laiką. Sekėsi gan neblogai, turint omeny, kad kavinė vadinos "Kava ir arbata", bet užsisakius Ievai kavos "Viena" buvo paklausta keletą kartų ar tikrai nori,o vėliau baristos dviese žvilgtelėdami į užrašus virė (buvo skanu, bet labai saldu) Kelionė autobusu užtruko apie 4 valandas ir prieš devynias jau buvome Barselonoje.

Barselonoje planavome praleisti visą savaitgalį tad hostelyje lovas jau buvome užsisakiusios iš anksto. Iš pradžių truputi užtrukome susirasti savo hostelį, bet tik dėl to, kad pirmą kartą šiame mieste. Pasiklausėme kaip nuo stoties iki metro, metro informacijoje kaip iki tam tikros stotelės, o nuo stotelės gatvėje užklausėme vienos merginos kur būtų mūsų gatvė su hosteliu. Kadangi mergina buvo ne vietinė, bet google map surado kur eiti, ir mums pasakė, tai ir patikėjome. Po kiek laiko supranome, kad truputi ne ten esame, bet jau tuomet mums padėjo policininkai. Išsitraukė savo storą žemėlapių knygą ir parodė visą kelią (šiaip buvome labai arti)  Išvada: žmonės draugiški ir paslaugūs. (tik reikia nepamiršti, kad Barselona numeris vienas Ispanijoje tarp miestų,kuriuose daugiausiai "apšvarina" turistų) Hostelis tikrai geroje vietoje, arti metro stotelės, lankytinos vietos, visos parduotuvės, kavinės ir barai.

Žinoma, apie hostelį atskira istorija. Kadangi esame studentės ir vieta apsistoti nėra mums pats svarbiausias dalykas(o ir nesinori tam daugiausiai pinigų skirti) pasirinkome hostelį. Vestibiulis tai didžiulė erdvė, kurioje kartu yra ir stalai su suolais(virtuvė-valgomasis), interneto kampas ir registratūra. Susimokėjus už dvi naktis 30 eurų supranti,kad čia kaip su Ryanair(skrydis pigus, bet plius papildoma suma už bagažą, administravimo mokestį ir pan.) Tad jei nori savo daiktus užrakinti -spynelė kainuoja 3 eurus, jeigu nori antklodės -2 eurai, jei nori užvalkalo antklodei - 3 eurai...Hostelis turi kambarius nuo šešiaviečių iki keturiolikviečių. Žinoma, mes gavome geriausią-keturiolikvietis. Įėjus į vidų apėmė juoko priepuolis. Lovos dviaukštės, bet ne standartinės,o tiesiog iš metalo konstrukcijų, atsitverti gali užuolaida. Kažkaip nesitiki penkių žvaigždučių viešbučio, bet ir ne kalėjimo. Bet čia tik pirmas įspūdis, vėliau mums mūsų hostelis labai patiko ir tikrai galima rekomenduoti.

Tad pirmas vakaras po ilgos kelionės buvo skirtas akies kampučiu pažvegti į naktinę Barseloną ir pavakarieniauti.(nors mudvi su Ieva, kaip tikros lietuvaitės buvom sumuštinių prisidėjusios). Miestas toks didelis, tiek daug siaurų gatvelių..o jose vyksta gyvenimas..pradedant šokių mokyklų pasirodymais su būgnais ir baigiant žmonių grupėmis kovojančiomis už neaišku kieno nepriklausomybę. 

Šeštadienį paskyrėme Barselonos simbolių lankymui. Pradėjome nuo  garsaus architekto  Antonio Gaudi bažnyčios Sagrada Familia (ją jau buvau užmačius pirmą dieną, kai atskridau į Ispaniją). Kaip mano ispanų kalbos dėstytojas Aleksas pakomentavo,- tai yra kregždės lizdo, nėrinio ir krikščioniškos architektūros samplaika..Žvelgi į tą bažnyčią ir negali suvokti, kiek vaizduotės turi turėti, kad sumąstytum tokį grožį pastatyti. A.Gaudi buvo kilęs iš neturtingos vario kalvių šeimos, o vaikystėje labai kentėjo nuo įvarių reumatinių ligų dėl ko dažnai likdavo vienas ir leisdavo laiką gamtoje. Tai ir įkvėpė jo kūrinius - savo pastatuose norėjo atvaizduoti gamtos lankstumą. Nors ir buvo labai žinomas ir pripažintas, paskutiniais metais Gaudi gyveno gana vargingai, užsidaręs Sagrada Familia kriptoje, nes paskutinius gyvenimo metus skyrė tik šitam statiniui.1926 metais jį partrenkė tramvajus. Sagrada Familia vis dar tebestatoma( kadangi Ispanijos civilinio karo metais dingo daug Gaudi brėžinių), planuojama ją baigti statyti 2026 metais ir taip paminėti  jo 100-tąsias mirimo metines. 

Po trumpo pasivaikščiojimo po Barselonos gatveles nuvykome pažiūrėti kito A.Gaudi kūrinio- parko Guell. (Guell buvo vienas iš A.Gaudi remėjų)Vienas iš keisčiausių ir gražiausių mano matytų parkų. Negali visiškai džiaugtis parko grožiu nes žmonių minios užpildo kiekvieną erdvę.Bet, kad ir kur būtum ar apžvalgos aikštelėje su vaizdu į nuostabią Barselonos panoramą (matosi net jūra!!!) ar stovėtumei tarp kolonų užvertęs galvą į mozaikas jauti,kad tai kažkas kitokio, kažkas, ko galbūt trūko tavo sielai pamatyti. Visa tai atperka ir gan toloką kelionę iki parko (pirmiausia metro, o vėliau tenka nemažai paėjėti, kadangi parkas ant kalno į jį keliama eskalatoriumi, dėl to metro linija link parko taip pat jau kuriama)

Be šių garsių kūrinių Barselonos simboliai yra tapę ir Casa Batllo. Vienoje iš pagrindinių Barselonos gatvių stovintis namas yra Gaudi perdarytas 1904m. savo spalva (vandens lelijų violetinumo) ir formomis(lyg kaulai ir griaučiai) nelieka nepastebėtas. Vos už keletos namų stovi ir kitas Gaudi pastatas Casa Mila, pastatytas turtingai našlei ištekėjusiai antrą kartą už švaistūno, kuri ir užsimanė išskirtinio namo. Dažniausiai Casa Mila vadinama baisiu pastatu(tiesiog labai tamsus),o Casa Batllo nuostabiu, turbūt ir aš tam pritariu. 

Savo vakarą užbaigėme mažytėje vyninėje su dar neragautom tapom. Padavėja Karmen pasitaikė labai maloni ir puikiai kalbanti angliškai. Pasirodo ji iš Kanados, bet turinti giminių Lenkijoje ir Latvijoje(ji greitai perprato mūsų akcentą)O pasibaigus mūsų vakarienei pasiūlė apsilankyti jo draugo bare ir užsiminus jos vardą tikėtis nemokamų gėrimų. Atrodo smagiau vakaras ir negalėtų užsibaigti.

Antrą dieną paskyrėme vienam iš didžiausių Barselonos pasididžiavimų- Barselonos futbolo klubui.(Barca) Vykome į Barcos stadioną. Atstovėjome eilėje prie bilietų, bet užtat kaip studentės gavome nuolaidą(pažymėjimo su savimi anglė neturėjo pasiėmusi, tačiau kasininkė vis tiek suteikė nuolaidą). Prieš įeinant į stadioną pirmiausia pasitinka didžiulis muziejus su visa futbolo komandos istorija. Pradedant nesuskaičiuojama daugybe laimėtų prizų(Kaip Ieva sakė,rodos tik jie ir telaimi), istorijos laikotarpiais sudėliotų istorijų, aprangios detalių, nuotraukų ir elektroninių sienų,kurios rodo viską ką tik nori vos vienu piršo paspaudimu( pasirenki norimus metus ar tam tikras rungtynes ir ant ekrano matai įrašą.) Pilna didžiulių ekranų su apgalvotai atrinktomis varžybų akimirkomis: smūgis, įvartis, džiaugsmas, ašaros..Be muziejaus turėjome galimybę apsilankyti ir persirengimo kambariuose-o koks dydis!!Sūkurinė vonia, masažo gultai ir pan. Po persirengimo kambario, žengėme toliau spaudos konferencijų salė ir, žinoma, takelis pro kurį įžygiuoja Barselonos futbolo komanda. Einant tą atsumą groja Barcos himną, o prie pat įšėjimo stovi koplytėlė(gal kaikuriems žaidėjams dėl sėkmės reikia pasimelsti) Įžengus į aikštę ir pamačius jos dydį supranti, kokia neapsakoma euforija turi apimti, kai į tave tiek daug akių susminga ir tiek daug žmonių palaikančių tai, ką tu darai. Mūsų džiaugsmui stadione buvo vienas iš Barcos komandos žaidėjų- nr. 6 Xavi.Nesu didžiulė futbolo gerbėja (Nors "Bangos" rungtynes lankau ir domiuosi), bet šis stadionas ir muziejus turi savo ilgametę aurą, kuri tą dieną ir mane palietė.

Barselona per didelė pažinti per porą dienų. Noris čia grįžti dar ir dar..Nesuprantu pati iki galo kodėl ji mane taip pakerėjo? Dydis? Architektūra? Kutlūrų maišalynė? Kalbos?Važiavau autobusu atgal patenkinta, nes žinojau,kad čia dar grįšiu.(Ir grįžau,kartu su tėveliais,kitam pranešime papasakosiu, kaip sekės)

Tai gal susitinkam puodeliui kavos Barselonoj?

Tai, kas svarbu...

Fiesta de Pilar jau eina į pabaigą, savaitgalį laukia baigiamieji koncertai. Tradicijos mergelei Pilar jau atliktos. Pirmiausia spalio 12 dieną mergelei buvo nešamos gėlės: balti,raudoni gvazdikai arba kardeliai. Gėlių mergelei nėšti suvažiuoja iš visos Ispanijos. Šie piligrimai visuomet vilkti tradiciniais tam Ispanijos regionui būdingais rūbais. Ispanų kalbos mokytoja pasakojo, jog tradiciniai rūbai yra brangūs, tad dažniausiai žmonės į metus nusiperka vis po vieną detalę,kol galiausiai susirenka visą komplektą. Kelias iki aikštės, kurioje stovi mergelė Pilar, atskirtas atskirai nešantiems gėles tik su tautiniais rūbais. Kiekviena bendruomenė pristatoma per garsiakalbius ir turi savo laiką.Visos gėlės sunešamos į vieną didžiulį kalną, kurio viršūnėje mergelė Pilar. Didesnės organizacijos, firmos ar prekybos centrai neša gėlių puokštės, ar net kilimus iš gėlių. Iki tol, kol bus nunešta mergelei visomis gėlėmis galima pasigrožėti pagrindinėje gatvėje, nes iš jų padaryta paroda. Spalio 13 dieną nešami mergelei vaisiai. Kaip buto šeimininkė sakė, ši diena jai gražesnė. Praėjusiais metais per žinias pranešė, kad buvo surinkta beveik 3 milijonai vaisių, kurie vėliau išdalijami vargstančioms šeimoms. Priešingai negu gėlės vaisiai nėra paliekami prie mergelės.

Buvau nusprendusi fiestos dienomis apsilankyti ir Koridoje. Pasirodymai vyksta kiekvieną dieną, tačiau šventės metu atvyko žinomesnių matadorų. Pasirodymai rengiami 8 valandą ryto ir pusę šešių vakare. Bilietų kainos nuo 14 eurų iki 120 eurų. Norėjau apsilankyti tam, kad suprasčiau palaikau ar ne šį Ispanijos simbolį. Tačiau labai greitai persigalvojau, kai valgydama pusryčius žiūrėjau televizorių. Kadangi fiesta žinoma visoje Ispanijoje apie ją vyko laidos, o regiono televizija turėjo įsirengusi savo studiją Pilar aikštėje. Rytiniame pokalbių šou rodė vaizdus iš Saragosos arenoje vykusio pasirodymo. Buvo baisu žiūrėti. Kadangi buvo leidžiama visiems,kas nori lipti į arenos sceną ir bėgioti nuo buliaus..nepatyrę treninguoti vaikinai buvo badomi,o įniršęs bulius peršoko aptvarą ir susirado naujų aukų. Žinoma tuomet pasirodo vyrukai su rausvom skraistėm ir pamaskatavę atbaido bulių. Patyrę sugeba peršokti per bulių, tačiau šitie jau laikomi profesionalais ir reikalauja daug repeticijų mokėti taip apgauti įniršusį gyvulį. O tuomet seka blogiausia dalis..matadorai smeigia buliui spalvotas ietis, kol galiausiai šis krenta. Vėliau grįžusi buto kambariokė prancūzė Lisa pasakojo, kad per vieną šou nužudė net šešis bulius. Kaip Ieva sakė aš gal ir eičiau pažiūrėti kaip vyksta gyvai, jeigu nežudytų gyvulio. Žmogus juk mąstantis, pats supranta, kur lenda, o gyvulys neturi pasirinkimo.

Tačiau Ispanijoje yra daug kitų tradicijų, kurias jau išbandžiau ir palaikau. Pavyzdžiui, čiūros (churros). Tradicinis ispaniškas skanėstas valgomas kartu su karštu šokoladu.

P.S

Prieš išvykstant į Ispaniją, paskutinę dieną nuvažiavau atsisveikinti su savo seneliais. Seneliai visuomet palaikydavo mano norus keliauti, mokytis ir plėsti savo akiratį. Tad buvo ganėtinai keista, kai senelis paklausė ar šio pusmečio Ispanijoje man tikrai reikia, ar tai yra svarbu? Ką aš atsakiau tada- neturi reikšmės, tačiau dabar suprantu, kad tai,kas yra svarbu ne visuomet ir suprantame. Prieš keletą dienų sulaukiau skambučio iš Lietuvos su nemalonia žinia, kad mano labai artimam žmogui nutiko nelaimė. Tą akimirką nežinojau, kur dėtis, ką daryti. Pykau ant savęs, kad esu taip toli ir viskas ką galiu daryti, tai tik būti mintimis kartu su tuo žmogumi. Lavinti save, matyti pasaulį svarbu, bet niekada nebus svarbiau už mano mylimus žmones!!!Labai jus myliu!!!

Fiesta de Pilar prasideda

Nuo vakar iki pat kitos savaitės sekmadienio Saragosoje vyksta Fiesta de Pilar. Ir kai sakoma fiesta ir reiškia fiesta: į darbą neinama (arba sutrumpintos darbo valandos), universitetai ir mokyklos neveikia,o mieste šurmulys visą savaitę (ne tai, kad kažkokie pavieniai renginiai,o kulminacija savaitgali. Ne, miestas pilnas jau dabar. Šventė rengiama tikint pasakojimu, kad kai Šventasis apštalas atvyko į šias vietas (dauguma pagoniškos) skelbti krikščionybės jam apsireiškė Nekaltoji Marija ant marmurininės kolonos ir paprašė šioje vietoje pastatyti marmurinę bažnyčią. Galiausiai bažnyčia buvo pastatyta aplink koloną ir buvo vis papildoma didesnėmis bažnyčiomis. (Dabartinė Pilar bazilika yra statyta 1681 m. , o jos bokštai baigti tik XX a.) 

Svarbiausia diena bus spalio 12, kuomet mergelė Pilar išnešama į aikštę ir visą dieną jai yra nešamos gėlės. Dabar miestas tik pildosi svečiais, per žinias rodė, kokie kamščiai nuo Madrido iki Saragosos, o miestas turėtų pasipildyti iki 2 milijonų žmonių (Saragosoje gyvena kiek daugiau nei pusė milijono)

Miesto programoje renginiai visokio amžiaus žmonėms. Saragosos erdvės išdalintos koncertams, tradicinėms Ispanijos virtuvėms, amatininkams. Gatvėse šurmuliuojama ištisą dieną, kavinėse pilna žmonių, visur groja muzika ir gera nuotaika.Visos fiestos metu gatvėse žmonės ryši raudonų ir juodų kvadračiukų skarelę (kurią gali nusipirkti iš bet kurio gatvės pardavėjo vos už 1 eurą) , ji vadinama cachirulo. Gera nuotaika užplūsta dėl skanėstų kvapų, žmonių šypsenų, net dabar rašant atsidarius langą girdisi šurmulys ir gyva muzika( langą atsidarius aš, nes dabar kokie +25C)

Praėjusią savaitę paskambino šeimininkė ir pasiteiravo, ar mėgstu klasikinę muziką. Tad sužinojus, kad taip pakvietė į koncertą skirtą Frydriko Šopeno gimimo metinėms (kadangi turėjo laisvų pakvietimų) kaip vėliau paaiškėjo vieno trūko, bet labai netikėtai vienas vyrukas turėjo vienu per daug ir atidavė man ir Ievai )Garsus lenkų pianistas Pawel Kowalski atliko beveik dviejų valandų programą. O mes su Ieva buvom pakerėtos salės didingumo ir muzikos garsų (: Tiesą sakant ir Filharmonijos kavinės pigumu. Už kavos puodelį  su pienu sumokėjome 1,20 eurų (įprastai kainuoja apie 1,30-1,50 euro).

Daugiau žinių po fiestos..dar laukia paradas iš didžiulių popierinių žmonių, korida (noriu pamatyt ir suprasti palaikau šitą ispanišką simbolį ar ne) , begalės koncertų ir neragautų skanumynų!

Geri dalykai, kurių Lietuvoje nėra

Tikrai nežadu rašyti, oj kaip blogai Lietuvoje, o čia Ispanijoje nuostabu. Tiesiog mano pastebėjimai apie tai ko Lietuvoje dar trūksta ir galėtume turėti (:

Pirmiausia, tai dėl Erasmus(žinau,kad šias žinutes skaito ir mano seneliai, tad trumpai sakant Erasmus yra vadinama studijų mainų programa ir taisyklės, kuomet tavo universitetas išleidžia, o Europos universitetas priima). Nebūčiau lietuvaitė jei nepaburbėčiau. Taigi tam, kad neturėčiau jokių problemų su savo universitetu, Saragosos universitete turiu pasirinkti studijuoti dalykų už 30 europinių kreditų( kiekvienas studijuojamas dalykas turi tam tikrą skaičių kreditų, dažniausiai 5 ar 6). Tad čia turiu pasirinkti šešis dalykus. O tai reiškia šeši dalykai ispanų kalba ir šeši egzaminai išlaikyti ispanų kalba.(!) Truputi nelogiška atrodo tai, kad visiems vienodos sąlygos- ar tu būtum trečiakursis ar penktakursis. (Pavyzdžiui būdama Lietuvoje savo kurse dabar studijuočiau keturis dalykus). Kitas liūdinantis faktas, kad negalima rinktis dalykų anglų kalba arba bent vieno dalyko ne iš teisės fakulteto siūlomo sąrašo. Atrodytų logiška, kad negaliu pasirinkti dalykų, kuriuos jau esu studijavusi Vilniaus universitete, tačiau kai šiuo metu vykdomas Bolonijos planas (visoje Europos Sąjungoje ir ne tik, suvienodinti studijas:mokomasi tų pačių dalykų ir gaunamas diplomas pripažįstamas visoje Europoje) pasirinkimo beveik nebelieka, ypač kai esu paskutiniame kurse ir jau 90% dalykų tikrai mokiausi. Gal ir nieko nesakyčiau jeigu tai tikrai būtų lygybė, bet dabar pažvelkime į kitas šalis. Mano buto kaimynė anglė studijuojanti ispanų kalbos filologiją, turi pasirinkti penkis dalykus, iš kurių jai privaloma išlaikyti tik 20%, vadinasi tik vieną egzaminą.Austrė Antonia studijuojanti architektūros istoriją iš penkių dalykų keturis studijuoja anglų kalba. O dabar dar arčiau -pažiūrėkime į teisės studentus. Teisę studijuojanti vokietė savo šalyje esanti Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės srities paskutiniame kurse (kaip ir aš), turi pasirinkti tik du dalykus (reikalavimas,kad jie būtų tarptautiniai ir nebūtų jau mokiusis prieš tai). Kitas mano bendrakursis teisininkas iš Vokietijos turi pasirinkti tiek dalykų kad per savaitę jie užtruktų 8 val. (kas reiškia tai yra 2-3 dalykai). Na ir kur čia Europos Sąjungos ginama žmogaus lygybė? Ir aš norėčiau vietoj šešių egzaminų turėti tik du..arba mokytis visus šešis, bet žinoti,jog pakaks išlaikyti vieną...Gera žinia, kad mano kalbos kursai bus užskaityti kaip vienas dalykas, tad belieka penki dalykai ispanų kalba...Rašydama prisiminiau, kad tarptautinių organizacijų paskaitoje pradėjome mokytis nuo Europos Sąjungos. Daug kas jau girdėta, bet buvo labai įdomu klausytis dėstytojo nuomonės, kai šis kalbėjo apie šalis, kurios kaip ir nepriklauso Europos kontintinentui, bet nori įstoti į ES ir būtent paminėjo labai kritiškai Lietuvą dėl to, kad mes norime Ukrainą prakišti.Po paskaitos nuėjus dėstytojo pasiteirauti dėl tam tikrų dalykų  ar teisingai juos supratome, jis paklausė iš kokios šalies mes esame. Sužinojęs, kad mes lietuvaitės nuvilnijo juokas (: Ispanų dėstytojai man vis dar atrodo "faini"

Antra, ko pas mus vis dėlto nėra, tai prekybos tinklų, kurie siūlo tikrai madingus rūbus ir buitines prekes,bet už labai priimtiną kainą. Tokių kaip Primark, H&M ar IKEA. Šiandien buvau didžiausiame prekybos centre Aragono regione. Sveikatos turėjau nusiaubti tik Primark(Jis dviejų aukštų!) Ir kur nesiaubsi kai batai kainuoja nuo 4 eurų, žieminės striukės nuo 9, o tokie dalykai kaip pirštinės, diržai ir pan. vos po 1 eurą. Žinoma, reikia turėti viziją ir sveikatos einant ten, nes atrodo, kad šiandien visa Saragosa ten susirinko,o pro šalį einantys žmonės minimum po tris Primark'o maišus su savimi nešasi. O geriausia tai, jei grįžai namo ir tau tavo rūbai ar daiktai nepatiko, tiesiog ramiai juos gražini ir atgauni pinigus atgal. Be jokių įtartinų žvilgsnių iš pardavėjų, smerkiamų minų ir pan.

Trečia, tai Ispanijos vienas iš simbolių- tapas bar (: Tapas- tai užkandis. Dviejų tipų gali būti-ant prancūziško batono riekelės sudėta vis skirtinga kombinacija, pradedant kumpiu ir daržovėmis ir baigiant apkeptom krevetėm ir viskas persmeigta pagaliuku. Arba kito tipo -tai iš išorės atrodantis kaip džiuvėsėliuose pakeptas kotletas,o iš tikrųjų viduje vis kitokio skonio - nuo lašišos iki juodųjų ryžių. Ateini į barą, imi lėkštę, pats prisidedi kiek nori,o prieš išeinant susimoki už tiek kiek pagaliukų turi lėkštėje. Neįtikėtina, ar ne? Kaži ar Lietuva pribrendo prie tokio sąžiningumo. O būtų smagu. Juk ne visada norisi valgyti, kartais pakanka vienos užkandėlės. Aš čia jau turiu ir savo mėgstamiausią Tapas barą (: Beje, kainos už vieną tapą įvairios nuo 1,20 iki 3 eurų (bet pačios brangiausios yra senamiesčio širdyje ir ne pačios geriausios- teko pačiai tuo įsitikinti)

Ir galui palikau svarbiausia- gi oras! Pamenant aną savaitę skundžiausi, kad atvėso? Taigi, kad ne! Jau kelinta diena iš eilės mėgaujamės šiltu ir saulėtu oru. Pavyzdžiui šiandien buvo +29C.  Dabar atvėso iki + 27C -tikras malonumas sedėti lauko kavinėje (:

Bučiuoju visus! (Čia tai taip įprasta ir ispaniška!)