Visuomet įspūdžių ir įvykių daugiau negu turi laiko juos aprašyti. Tad prabėgus dar vienai savaitei turiu ir vėl ką pasakoti. Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kuomet aš ir Ieva mokėmės ispanų kabos baigiamajam egzaminui,o šeimininkai rodė butą naujiems gyventojams. Kaip tikri šeimininkai jie pastebėjo, kad virtuvėje atsirado keistas vamzdžiais bėgančio vandens garsas (kuris mums pradžioje nekėlė įtarimo, bet po to sustiprėjo taip,kad net būdamas ne virtuvėje girdi). Tad buvo iškviestas meistras. Sakyčiau santechnikas, bet pasirodo, jis visų galų meistras, tad titulų sumažinti negalima. Tad atvykęs meistras turėjo padaryti du darbus: pirma, išsiaiškinti kodėl toks garsas ir antra, sutvirtinti tualetą vonioje,nes lyg ir buvo nestabilus. O kaip manote kas iš to išėjo? Išgirdęs vandens keliamą garsą jis kaip per meksikiečių serialus rodo ištarė tik "Ajajai" ir pakratė ranka- supratom, kad tai jau blogai. Kadangi čia jis niekuo negalėjo padėti perėjo prie antro darbo- tualetas. Kadangi mums reikėjo ruoštis egzaminui palikome ji meistrauti,o pačios savo kambariuose mokėmes. Po penkių minučių buvom persmelktos dužimo garso. Mano pirma mintis,kad tualeto nebeturim. Aš neklydau, jis iš tiesų apvertė tualetą ir vandens bakelis sudužo į keletą skirtingų dalių. Tokiomis situacijomis apima dvigubi jausmai: juokas ir mintys,o kaip pasakyti šeimininkams? Kaip tik tuo metu pasirodė ir šeimininkai, jų reakcija buvo labai rami ir vis kartojo "ramiai" besiteisinančiam ir beatsiprašinėjančiam meistrui. Mums buvo pažadėta, kad ryt bus pastatytas naujas tualetas (už kurį, žinoma, nereikės mokėti). Bet "manana"(ryoj) galioja ir šiems darbams. Tad kitą rytą, grįžusios po egzamino neradome naujo tualeto, tačiau dalį nugiautos sienos. Pasirodo vamzdžiai seni, tad reikės pakeisti, žinoma, ne iškart, o manana. Tad atėjus penktadieniui tikėjomės naujo tualeto ir vamzdžio. Dalinai gavom visa tai ir dar daugiau...
Penktadienis
Taigi apsigyveno penktadienį nauji gyventojai: italas Carlos ir prancūzas Valentinas. Tik grįžome į namus po paskutinės dienos kursuose pasitiko šeiminkai su naujienomis. Supažindino su naujais kaimynais. Italas Carlos atvyko su savo vyresniu broliu Džiuzepė. Jis gyvens mūsų bute didžiausiame ir brangiausiame kambaryje, nors jiems jis atrodo labai pigus. Carlos pasakojo,kad studijuodamas Milane už butą, kurį dalijasi su dar dviem vaikinais moka 700 eurų, tad čia mokėti 300 eurų atrodo labai pigu. Priešingai prancūzas šeimininkei pasakė, kad neturi daug pinigų ir išsirinko pigiausią kambarį. Šeimininkė labai jo pagailėjo, bet kaip mes su Ieva spėjam, kad tiesiog jis nusprendė daugiau pinigų skirti pramogoms, o ne komfortiškam gyvenimui( taip nusprendėm,nes jau antrą dieną kai ėjo pirkti maisto parsinešė kartu ir traškučių ir kitų nebūtinų maisto produktų, nepasirodė,kad jau labai taupus). Abu vaikinai ispaniškai kalba labai laužytai. Tiksliau prancūzas išvis nekalba jokia kalba išskyrus prancūzų. Tad su juo bendraujant kyla problemų, noris pasakyti, bet matai, kad nesupranta.Bet abu labai draugiški ir tikimės pavaišins mumis savo šalių virtuvių patiekalais(Džiuzepė gyrė savo brolį,kad šis puikiai gamina)
Šeštadienis
Buvo didžioji diena apsipirkimams. Kodėl didžioji? Nes visi dideli prekybos centrai yra miesto pakraštyje, iki jų nuvažiuoti reikia laiko, o grįžus puse septynių iš intensyvių kalbos kursų nieko daugiau nebesinori. Tad šeštadienį paskyrėme prekinimuisi. Pirmiausia vykome į IKEA. Dižiulė parduotuvė pradedant baldais ir patalynėm ir baigiant nuotraukų rėmeliais ir lėkštėmis.Beje šioje parduotuvėje sutikome ir pirmuosius lietuvius ne studentus. Net dvi šeimas nugirdome kalbančias lietuviškai. Po IKEA keliavome šturmuoti rūbų parduotuvių, turėjome sąrašus,kad trūksta patogių tapkių po namus, gėlių(nusipirkau pipirą!), ispaniškos telefono kortelės ir pan. Deja, ne viską pavyko nusipirkti. Svarbiausia norėjosi telefono kortelės, tad nuėjome į parduotuvę, kur parduoda visų telefono kompanijų korteles. Pardavėjos paprašėme rekomenduoti ,kuri būtų pigiausia rašyti SMS trumpąsias žinutes. Ši atsakė,kad pigiausio varianto šiuo metu neturi, bet maloniai pasiūlė antrą pagal pigumą. Nusprendėme imti. Ne taip paprasta, tam, kad gautumei telefono kortelę reikai pateikti pasą. Pateikėme savo korteles. Gavome atsakymą,kad tokios galioja tik mūsų šalyje, reikia paso. Suėmė juokas ir lietuviškas pyktis. Kaip tai? O jei aš su kortele tik keliauju po europą ir neturiu paso? Tai ką, dabar pusę metų lieku be telefono ryšio? Atsakymas buvo vienintelis- apgailestauju. Nusprendėme pabandyti pirmadieni savo laime su kortelėmis, kadangi pakalbėjome su ispanu ir sakė, jog kortelės visuomet taip pat puikiai tinka kaip ir pasas. O žinote, kam to reikia? Dėl terorizmo! Jei sumąstytum susprogdinti bombą naudodamas savo telefono numerį. Nors Ispanijoje nėra terorizmas problema, bet atsargumas gėdos nedaro. (pagalvojau, gal ir pas mus galėtų taip būti, tuomet neskambinėtų močiutėms chuliganai ir neviliotų iš jų pinigų sakydami, kad jų vaikai pateko į avariją). Grįžom namo ir atradom dar vieną naują gyventoją- anglė Emily. Gyvena Londone, bet mokosi New Castle ispanų ir prancūzų filologiją. Puikiai šneka prancūziškai, tad apsidžiaugėme, kad pavyks susikalbėti su prancūzu Valentinu.
Sekmadienis
Nuostabi diena. Saulėta!!! Nors rytas gan apgaulingas, atrodo vos +18C laipsnių, o įsidienojus pasiekia ir +29C. Su Ieva paskyrėme šią dieną Saragosos pažinimui. Papusryčiavome netoli mūsų namų esančioje kavinukėje: kava su pienu (paprašius latte būsi kreivai nužiūrėtas, ji čia nepopuliari) ir bandelė. Kavinukėje žmonių netrūksta, o ir pastovėjus eilėje nebelieka mūsų išsirinktų bandelių. Įsitaisėme prie geriausio staliuko, o aplink mus pagyvenusi moteris su sūnumi gėrė kavą, draugės šnekėjosi ir nieko daugiau netrūko. Šiandien pagrindinė gatvė buvo uždaryta, nes pasirodo Saragosoje sporto diena. Tad gatvėje buvo galima pamatyti vaikus užsiiminėjančius įvairiu sportu, pradedant futbolu ir baigiant gimnastika. Mes nusprendėme aplankyti Aljaferia rūmus statytus ir išlikusius Saragosoje dar nuo musulmonų laikų (kadangi sekmadieniais nemokamai galima lankyti) Tačiau šiandien, kaip vėliau sužinojome, buvo pašarvotas vienas iš žinomesnių Ispanijos artistų, politikų ir rašytojų - José Antonio Labordeta. Tad teks kitą kartą aplankyti (: Kita mūsų stotelė iš Expo 2008 parodos likę pavilionai.Pagrindinė pasaulinės parodos „EXPO Zaragoza 2008“ tema – vanduo ir darnus vystymasis.
Tad išlikę nemažai fontanų. Visi labai skirtingi ir žaismingi. Užtenka tik sėdėti ant suoliuko ir stebėti, kaip vanduo žaidžia, pasidaro iškart gerą. Ir aš kaip vaikas žaidžiau su vandeniu (: Plotai didžiuliai, kai įsivaizduoji, kiek čia žmonių plaukė pažiūrėti..kažkas nesuvokiamo..apsilankėme vandens muziejuje, kuriame galima pamatyti penkias upes ir jų gyvūniją. Nerealu buvo tai, kad vienintelės lankytojos buvome mes, tad visi akvariumo grožiai atsiskleidė. Kaip šeimininkė vėliau komentavo, visi ėjo pažiūrėti per Expo parodą ir net po tris valandas laukdavo eilėje, kad galėtų nusipirkti bilietą. Tikrai galiu pasakyti, kad verta!!! Savo pažintinę kelionę užbaigėme funikulieriumi, kuris perkelia iš vienos Ebro kranto pusės į kitą. Beje, pirkusios bilietą į vandens muziejų gavome nuolaidą ir kelionei funikulieriumi.
Beje, dėl egzamino. Išlaikiau B2 kalbos lygį!!!(lygiai yra iš viso šeši, mano ketvirtas. Tad dar du lygiai liko- turiu, kur stiebtis)Esu patenkinta, nes aukščiau vienu lygiu išlaikė studijuojantys ispanų filologiją (: Vienas iš geresnių būdų lavinti savo ispanų kalbą yra žiūrėti filmus, tad šį vakarą visi naujieji buto gyventojai einame į ispanišką filmą kino teatre. Kaip sekėsi papasakosiu kitą kartą (:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą