Viduržemio jūros šiluma rugsėjį...

Teisingai! Šį savaitgalį buvau prie Viduržemio jūros. Pasaka!!! Bet apie viską nuo pradžių (:

Jau savaitė kaip gyvenu nebe viena. Praėjusį savaitgalį atsikraustė Ieva. Mudvi kartu mokysimės Saragosos universitete, keliausim ir dalinsimės džiaugsmais, tad ji bus dažna šio blogo herojė (: Nors kalbų mokytojai rekomenduoja negyventi kartu su savo tautybės žmonėmis, tam, kad tektų vartoti daugiau ispanų kalbą, bet turėti šalia kažką primenančio namus yra gera. O be to, mes ir taip dar laukiam naujų keturių gyventojų, tad ispanų kalbai bus kur reikštis!

Šią savaitę jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau jau daug laiko Saragosoje, nes tai, kas man jau atrodo įprasta Ievai vis dar nauja, tad jau teko pabūti šio nuostabaus miesto gide (nors pati dar nespėjau jo viso pažinti) Kaip anksčiau minėjau kursai labai intensyvus, tad vakare grįžus į namus pritrūksta jėgų, kur nors ir eiti, o juk dar laukia ir namų darbai. Tačiau vakare išėjus pasivaikščioti po senamiestį užlieja geras jausmas-negaliu patikėti, kad aš čia! Vieną iš tokių vakarų sutikome ir dar vieną lietuvaitę Ramintą. Ji taip pat čia atvyko pusmečiui pasimokyti, tik privačiame krikščioniškame universitete, esančiame 15km už Saragosos.(Kaip ji pasakojo niekur Lietuvoje nėra mačiusi tokio universiteto: modernios technologijos, sporto salė, lauko ir vidaus baseinai, teniso kortai, pamokos studentams išmokti žaisti tenisą ir pagrindinė taisyklė-būtina turėti nešiojamąjį kompiuterį). Tad mūsų lietuvaičių komūna (kaip aš vadinu) jau plečiasi. Praėjusį ketvirtadienį buvom susirinkusios airiškame pub'e žiūrėti krepšinio rungtynių. Pub'as labai kosmopolitiškas, gali išgirsti kalbant įvairiom kalbom, o ir barmenams, atrodo, lengviau kalbėti angliškai negu ispaniškai. Nors pub'e didelių TV ekranų buvo ne vienas, deja Lietuvos ir Argentinos susitikimo netransliavo ne vienas ispaniškas kanalas. Barmenai labai sąžiningai patikrino kanalus ir TV programas laikraščiuose. Išsigelbėjimas buvo Ramintos kompiuteris ir nemokamas bevielis internetas visame bare (: Likom patenkintos, o bare esantys lankytojai kartas nuo karto žvilgtelėdavo į mus, kai iš didelio džiaugsmo spygtelėdavome arba sušukdavome "Mes už Lietuvą!" Personalas tikrai labai malonus(pasiūlė net prailgintuvą,kad galėtume įjungti kompiuterį į elektros lizdą) Nusprendėm,kad tai mūsų mėgstamiausias ne ispaniškas baras Saragosoje!

Tarragona

Savaitė įtempta, bet turimo čia laiko negalima švaistyti, tad šeštadienį nusprendėme nuvykti prie jūros. Artimiausias paplūdimys Tarragonos mieste. Tik trys valandos kelio autobusu ir mes jau čia. Na ,tiesą sakant , taip paprastai viskas nebuvo: kėlėmės labai anksti, nes pasirinkome važiuoti su 7val. ryto autobusu. Prieš tai dar pirmą kartą išbandėme viešąjį transportą (keista pasirodė, kad stotelėse nerašo, kada atvažiuos autobusas, tiesiog parašyta,kad kas 20min arba kas 10 min. važiuoja; tvarka, žinoma, europietiška - įlipi tik pro priekines duris, iškart nuskanuoji bilieto kortelę. Beje, pažymėjus bilietą, per pirmąją valandą važiuojant su bet kuriuo autobusu ir vėl pažymint, pinigai nėra nuskaičiuojami-tad už 60 euro centų gali važinėti visą valandą su bet kuriuo Saragosos viešojo transporto autobusu). Stotyje žmonių ne per daugiausiai, tačiau vykstančių į Tarragoną pilnas autobusas. Jau prisimenant pirmą kelionę nebestebina,kad nėra konkretaus autobuso, o pasiūlomi du išvykimo takeliai. Mūsų vairuotojas malonus -pora kartų paklausia, ar neturime lagaminų pasidėti į bagažo skyrių (: Na štai mes ir kelyje, kelionė tikrai neprailgo, nes pradžiai papliurpėm, tuomet pamiegojom ir likus mažiau nei valandelei gaudėm vaizdus ( Žiūrėk, žiūrėk kaip gražu!!!) ir pusryčiavom savo sumuštiniais (kurių pasirodo nebuvo galima valgyti autobuse, nes autobuse apskritai draudžiama valgyti). 

Atvykus į Tarragona pasitinka ramybė. Nors jau 10val. ryto, tačiau miestas dar miegojo. Vieninteliai žmonės - tai spaudos kioskų darbuotojai ir mus nustebinę rusų turistai (iš kur jie čia?) Kadangi stotyje esantis informacijos centras nedirbo pagal žemėlapį išsiaiškiname,kad kitas yra labai arti ir leidžiamės į miestą. Reikia paminėti, kad Tarragona yra Tarragonos regiono sostinė, o šis regionas priklauso Katalonijai. Katalonija yra Ispanijoje, bet siekia savo nepriklausomybės. Suprasti jog esi Katalonijoje, o ne Ispanijoje, manau gali tik iš išdidžiai kabančių Katalonijos, o ne Ispanijos vėliavų ir kalbos. Taip kalbos! Katalonijoje kalbama katalonų kalba. Tačiau tam tikrose vietose randama užrašų ir ispanų kalba. Pavyzdžiui, McDonalde (taip taip ir kaip taip galima, esi Ispanijoje,bet eini i Mcdonalds, bet norėjos labai jau spurgos) viskas dviem kalbom. Kad esame Katalonijoe supratome, kai prie užrakintų informacijos centro durų buvo parašyta, kad rugsėjo 11 nedirbs, nes tai Nacionalinė Katalonijos diena. O ispanams nedirbti juk reiškia visiškai nedirbti (nei parduotuvės, nei muziejai). Tačiau pagrindinėje gatvėje randame dar vieną turizmo informacijos centrą, iš kurio eilutė tęsiasi ir lauke, o jame dirbantis vyrukas pasakoja apie lankytinas Tarragonos vietas vis kita kalba (rusų, vokiečių, ispanų ir anglų, bent tiek išgirdom, kol eilėje laukėm)Sulaukus savo eilės buvom pasveikintos su lietuvių krepšinio pergalėm (tą dieną dar nebuvom sužaidę su JAV), informuotos apie Katalonijos dienos šventę, gavome naudingų patarimų ką verta pamatyti atostotogaujant Tarragonoje tik vieną dieną ir kur papietauti. Pagailėjo, jog negalėsime pamatyti iš gyvų žmonių statomo bokšto(nes jau būsime išvykusios į Saragosą) ir buvome palydėtos sėkmės linkėjimais Lietuvos krepšinio rinktinei.(Įdomus pastebėjimas, kuomet aš atsakiau,kad Jums taip pat sėkmės, turizmo informacijos centro darbuotojas pasakė, kad  jiems jos neprireiks, nes jie nežaidžia. Jis turėjo omenyje katalonus, nes ispanai juk vis dar žaidžia dėl 5-8 vietų).

Nors mums nepavyko pamatyti iš gyvų žmonių pastatyto bokšto, tačiau turėjome puikią galimybę įsiamžinti prie tokios statulos. Tokios gyvų žmonių pilys buvo pradėtos statyti būtent šiame mieste jau nuo XVIIIa. (vėliau išplito po visą Kataloniją)Simbolizuoja žmonių ištvėrmę, pusiausvyrą , vertybes ir sumanumą- tai kas juos padarė katalonais. Skirtinga žmonių stovėjimo kombinacija simbolizuoja skirtingus dalykus, kaip žmonių vienybė, ar jaudulys mažo vaiko, kuris iškeliamas į bokšto viršų ir gali pasiekti dangaus aukštį. Ar gi ne gražu? (paveikslavomės ne tik mes, bet ir rusų porelė, kuri manęs paprašė, kad nupaveiksluočiau. Tiksliau ne paprašė, o įkišo savo fotoaparatą man į rankas ir pasakė žodį "foto". Ievai teko mandagesnės rusaitės: "Please, foto.." su stipriu rusišku akcentu... galėjom įsidarbint fotografėm!) 

Pagrindinė gatvė baigiasi milžinišku balkonu iš kurio atsiveria neįtikėtinas vaizdas į Viduržemio jūrą. Iš vienos pusės pakrantė su smėlingu paplūdimiu ir vilomis ant kranto, o iš kitos pusės jachtos ir pramoninis uostas.

Kitas objektas, kurį mes aplankėme buvo iš Romos laikų išlikęs koliziejus. Tas kas buvo pačiame Romos koliziejuje šiuo galbūt nesistebėtų, bet man buvo labai įdomu ir smalsu pažiūrėti. Visada įsivaizdavau tai kaip apvalią areną skirta kruvinoms kovoms, o pasirodo pati scena išsidalina: arena, požeminiai perėjimai, bazilika ir net nekropolis. Aplinkui sėdėti skirtos vietos skiriasi: vienoje puseje dailiai tašytos sėdėjimo vietos, kitoje iš uolos iškaltos. Išsiskiria valdžios platforma ir deivei Nemezidei skirta koplytėlė. Visas vaizdas užburia, gal dėl to, kad pats koliziejus pradėtas statyti Ia.pr.Kr pab. ir IIa. pr. Kr. pradžioje,o už  jo tik Viduržemio jūros vandens žydrumas. Belandžiojant specialiai turistams padarytais takeliais ir besipaveiksluojant po arkomis sutikome vos keletą turistų (vis dėlto buvo ankstoka), tačiau mūsų nuostabai vidury arenos vienas iš turistų pasipiršo savo draugei. Gal ir visai romantiškai skamba: atostogų metu Ispanijoje, viename iš romėnų laikų amfiteatrų pasipiršo...

Nors jau perkant bilietus buvo siūloma nusipirkti universalų vieną ,skirtą net keturiems muziejams, kuris galioja net dvi dienas, mes nusprendėme to  nedaryti, nes per vieną sutrumpinto darbo dieną nespėsime visko apžiūrėti( juk Nacionalinė Katalonijos diena). Tačiau tai puikus sprendimas, taip pat yra siūloma speciali kortelė,kuri galioja priklausomai nuo to keliom dienom perki. Vienai dienai kortelė kainuoja 14eurų, su ja į visus muziejus patenki nemokamai, taip pat nemokamai naudojiesi viešuoju transportu, nuolaidomis kavinėse, viešbučiuose ir kitoms pramogoms. Studentams taikomos 50% procentų nuolaidos, tad lankomi objektai mums kainavo tik 1,50 euro.

Paklaususios informacijos centre duotų patarimų aplankėme ir romėnų bokštą (Ia.), nuo kurio atsivėrė nuostabus visos Tarragonos vaizdas,o taip pat ir tunelį, kuris buvo skirtas arklių ir vežimų lenktynėms,o vėliau netgi tapęs kalėjimu.

Aplankiusios rekomenduotus objektus patraukėme į paplūdimį, vingiuodamos mažytėmis Tarragonos (  apie 140 tūkst. gyv.)gatvelėmis. Pataikėme į Katalonijos dienos šurmulį, kur buvo mokami šokti maži ir dideli, pardavinėjami rankdarbiai ir kitos pramogos. Daug spalvų, vėliavų ir nesuvaidinto jaukumo. Gatvelės siauros, mažytės, visos baigiasi į pagrindinę Ramblos gatvę.

Ženklų vedančių į paplūdimį ne vienas, bet mes pasirinkome artimiausią. Nustebino du dalykai: pirma, niekur nebuvo persirengimo kabinų( tad teko persirengi tualete) ir antra, jokio ženklo, kad tai nudistų paplūdimys nebuvo, tačiau kur ne kur buvo moterų manančių kad tai būtent toks paplūdimys. Žmonių gausa tikrai negalėčiau skųstis. Buvo pats tas (: Beliko tik mėgautis žydru ir šiltu vandeniu ir malonia saule. Na bent jau tada taip atrodė, o vakaro pabaigoje supratome,kad abi įdegėme ir ganėtinai ryškiai. Man tą išdavė ir paraudusi nosis (: Savo kelionę užbaigėme vienoje iš kavinukių (beje, užsisakant apelsinų sulčių visuomet atnešama ir cukraus),o jau keliaujant į autobusų stotį susistabdė mus vyrų kompanija švenčianti bernvakarį. Jaunikis apsitaisęs gladiatoriaus kostiumu ir klausė gal viena iš mūsų būtų jo Elena. Nieko vulgaraus ar negražaus, tiesą sakant labai miela. O sakydama vyrų kompanija tikrai nesuklydau, jiems maziausiai po 35 metus turėjo būti.(Kaip ispanų kalbos mokytoja pasakojo, tai būdingas amžius vestuvėms, čia juk niekas neskuba!)

Grįžom namo pavargusios, bet patenkintos. Daug pamatėm ir tuo pačiu prie jūros pabuvom. Nuliūdino žinia apie Lietuvos krepšinio pralaimėtas varžybas, bet pasidžiaugėme,kad mūsų krepšininkai vis tiek šaunuoliai...suvalgėm dar po dubenėlį šviežių vaisių(nes čia jie labai skanūs ir pigūs) su jogurtu ir nuėjome miegoti, nors turbūt visa Ispanija tik buvo pradėjusi šėlti.. (: