Paskutinis įrašas...

Negaliu patikėti, štai ir praėjo pusmetis. Jūs tikit, kad kiek mažiau nei prieš šešis mėnesius  aš parašiau pirmuosius savo įspūdžius?... apie Ispanijos karštą orą, kaip niekas nepaiso raudonos šviesoforo spalvos ir bėga per gatvę arba šeimininkų lietuviams nebūdingą atvirumą...aš ne...atrodo, tai buvo vakar..dar vis jaučiu kaip +42C laipsniai šilumos sumaišyti su Saragosiniu vėju gairina man veidą..vis dar prisimenu, kaip išlipus iš autobuso pasukau link nesuskaičiuojamo skaičiaus taksi,o vairuotojas,kuris pasišovė mane nuvežti palaikė mane itale…tai buvo tik vakar..o mano džiaugsmas kai Ieva atvažiavo..mes jau dvi!!!O diena kai visi kiti gyventojai atsikėlė iš karto..kaip mes ėjom tą vakarą pirmą kartą į kiną ispanišką(žinoma paklydom ir pavėlavom)Aš galėčiau vardinti ir vardinti..kas jau bloge aprašyta ir kas ne..bet tai užtruktų per ilgai, nes atvykau į  Ispaniją vis dėlto ne vakar, o jau prieš pusmėtį ir visų įvykių taip paprastai nepavyktų suguldyti į eilutes...

Dabar sėdžiu vienoje iš mano ir Ievos pamėgtų kavinių(kas lankysitės Saragosoje rekomenduoju-„Cafe Moderno“, 19 numerio sumuštinis tiesiog tirpsta burnoj-antiena su pomidorų konfitiūru). Tokiu pasisėdėjimų per šį laiką buvo ne vienas. Turėjome su Ieva tradiciją, kad bent jau sekmadienio rytais pusryčiausime ne namie. Nes kavinukių čia labai daug, o pusryčiai nėra brangus. Pasiilgsiu to..tų padavėjų, kurie tave atpažįsta..kurie į tave maloniai kreipiasi corazon (širdele) Tų traškių kruasantų (oj kiek mes jų priragavom, kol atradom pačius skaniausius-Panishop‘e). Ir šiaip pripratau, kad arbatpinigiai čia nepalikinėjimai- nors tikrai yra už ką, ir kad visokios kapučino ar latte nėra čia populiaru-geri kava arba kava su pienu...pirma keista, o po to pripranti ir atrodo, kad kitaip ir būti negali. Pasiilgsiu ir tų barų, kur tiesiog gurkšnoji kokteilį ir bendrauji su visais..o jei tau daina patinka tai šoki sau. Arba tų akimirkų kai barmenai nemokamai pavaišina gėrimais ir dar riešutuku ar net guminuku šalia pastato (ne tau vienai, o visai kompanijai su kuria esi) O sutikus tuos pačius barmenus kitame bare jie teiraujasi kaip sekasi dėtis lagaminus...

Ieva ir Valentinas

Paiilgsiu savo draugų... savo buto gyventojų...prancūziuko Valentin, kuris buvo mūsų mažiausias, jaunausias..ne visada viską suprasdavo, bet visuomet buvo labai nuoširdus, jei ne žodžiais tai garsais ir judesiais bandys išaiskint kas ir kaip...visada būdavo smagu, kai tam tikri mano poelgiai jį stebindavo, kad ir vakar parnešė iš kepyklėles man kruasantą ir stebėjos, kad iškart suvalgiau, o ne pusryčiams pasilikau. Belieka tik šyptelėti.

Karlas ir aš

 Pasiilgsiu labai ir savo kaimyno už sienos italiuko Karlo. Jeigu jis namie visada visi žinojome. Pokalbiai skype iki išnaktų ir garsiai reiškiamos emocijos(aš pripratau, bet Ieva užsukus pas mane į kambarį ilgai nebūdavo, sakydavo, kad ją blaško Karlo balsas) O kur dar Karlo itališka šypsenėlė kai ko nors norėdavo paprašyti arba jo didelės akys kai meluoja mums,jog tikrai nerūkė užsidaręs vonioje. Visi tie juokeliai, pasisveikinimai ryte ir išeinant..pasisakymai kelintą valandą pradės namus tvarkyti ir didžiulis palankumas mums (lietuvaitėms).Išvyko jis vakar. Jo tusčias kambarys atrodo bauginančiai. Atsisveikinant sutarėm, kad dar tikrai susitiksim, jei lankysiuosi Milane būtinai turiu pranešti ir žinoma, atostogos kartu su draugais Ispanijoje.

Lisa ir aš

Pasiilgsiu ir Lizos. Mūsų namų ramiausia gyventoja, nors kai pirmą kartą ją pamačiau pasirodė atvirkščiai-daiktų su savimi turėjo begalybę. Ir dabar pas ją visko daug..sienos nukabinėtos atvirukais, ant balkono rankenos kabo baleto bateliai (ji šoka!),o šalia veidrodžio pavydėtinas kiekis auskarų, pakabukų ir žiedų.Pasiilgsiu to, kaip Liza pajutus, kad tau dėl kažko neramu iškart pasiūlo galinti nupirkti ką nors skanaus iš parduotuvės, išvirti arbatos, padaryti masažą ar tiesiog prieiti ir apsikabinti. Smagu būdavo kai tyliai tyliai ji pabeldžia į duris, nedrąsiai žvilgteli, paklausia ar gali užeiti,o tada su didžiule džiaugsmo banga apsikabina ir puola pasakoti, kas ką tik gero jai įvyko.

Amelia ir aš

Pasiilgsiu ir Amelios. Su ja niekada nebūna liūdna. Ji pirmoji iš mūsų, kuri jau turėjo draugų ispanų, atvedusi juos į mūsų namus pavertė ir mūsų draugais. Taip pat ji iš mūsų visų padarė didžiausią pažangą virtuvėje. Pradėjusi nuo šaldyto maisto iš mūsų visų po truputi išmoko gaminti normalų maistą. Bet čia tik trupinėliai. Tiesiog neįsivaizduoju, koks būtų mano laikas čia, be šios draugės: tie jos paniški žingsniai ryte kai vėluoja į paskaitas, nenoras rodyti savo kambario, nes ji netvarkingas(nors susitvarkius ne ką tvarkingiau atrodo), valgymas kartu, kai ji beperstojo giria kaip skanu, galėjimas eiti į tą patį kiną tris dienas iš eilės, ne dėl to kad tai būtų labai geras, bet tiesiog dėl to, kad kitos draugės dar nematė, tas pritylintas tonas, kai reikia kalbėti ispaniškai arba jos metodas spręsti dvejones (du kumščiai reiškiantys priešingus variantus ir bedimas į vieną iš jų reiškia sprendimą)

Ir žinoma, pasiilgsiu savo bendražygės Ievos. Žinau, kad mudvi abi gyvensim Vilniuje. Bet tai jau bus nebe tas. Abi tiesiog buvom vienas vienetas. Ieva ir Sandra arba Sandra ir Ieva. Eini virtis kavos užsuki į kambarį pasiteirauti gal nori ir ji..užsimanai valgyti keliauji pas Ieva siūlyti ko nors..o kur dar tas bendras jausmas, kad reikia užsukti į tą ar tą parduotuve arba save palepinti ir nusipirkti šį kartą ką nors skanaus. Arba ruošimasis paskaitoms kartu..pirma atskirai bandom daryti, tada ko nesuprantam klausiam viena kitos..arba egzaminai, ojej..ta baimė abiejų-jei viena bijo,kita padrąsina ir atvirkščiai. O pats geriausias būdas išmokus papasakoti viena kitai-daug aiškiau ir lengviau tampa.Arba tiesiog tas jausmas, kai pradedi sakinį ir už tave gali pabaigti, nes tau tą akimirką žodis užstrigo, o tavo draugė žino,ką nori pasakyti. Ačiū tau Ieva!!!

Pamilau visus, bet kitaip ir būti negali. Juk tiek laiko visi kartu praleidom. Ypač paskutinėmis dienomis, kai norėjosi išnaudoti visas akimirkas. Vakarą prieš Ievai ir Karlui išvykstant namuose darėme paskutinį vakarėlį su visais draugais. Dar prieš visiems atvykstant Amelia ir Lisa iškepė šokoladinį pyragą su užrašu, kad mus myli ir pasiilgs. O tuomet nustebino padovanodamos nuotraukų pridėtus albumus iš mūsų gyvenimo kartu ir lapus su frazėmis, kurias tik mums perskaičius kyla prisiminimai ir juokas. Suspaudė širdį. Tą vakarą šventėm. Prisirinko daug žmonių, atėjo, net baro,kuris yra mūsų namo pirmame aukšte savininkas, atsivedė jis magą (visi šnekėjo, kad tai vienas geriausių Ispanijos magų-kiek tikėti nežinau, bet fokusų parodė) Ir žinoma, kaip visada po to persikėlė šventė į senamiestį. Buvo taip linksma ir kartu gaila, kad taip jau paskutinį kartą. O vakar buvo paskutinis vakarėlis atsisveikinimo organizuojamas visiems išvykstantiems erasmus studentams Martinica bare (skirtas erasmus studentams) Kaip visada pilna žmonių, daug matytų veidų ir naujų atvykusių. Kaip visada visi lengvai bendrauja, greitai susipažįsta ir nusivilia kai pasakai, kad jau šeštadienį išvyksti.

Pasiilgsiu, pasiilgsiu..net dulkių siurblio garso iš kaimynų švaros maniakų iš viršaus, kurie kiekvieną diena puse vienuoliktos siurbdavo namus, prekybos centro darbuotojų, kurie pasidžiaugia tavo prekėmis, jau ganėtinai tapusios įkyria šeimininkės, šiukšlių nešimo ritualo (visada kai norisi pakvėpuoti grynu oru nešame šiuksles, kadangi jos rušiuojamos, o konteineriai truputi toliau nuo mūsų namo, tad nešimas kažkaip visuomet su nuotykiais gaunasi- tai sutikai mielą senuką, kuriam padėjai ar pamatei,kad nauja parduotuvė atsidarė..), pokalbių mūsų mažoje virtuvėje(anglė skundžiasi, kad šaldytuve peršala daržovės, prancūzas neranda jam tinkamos keptuvės, italas bando išsiplauti puodą taip, kad aš jau penkis būčiau išplovus ir visame tame dar vyksta dienos naujienos), pasiilgsiu saulės su Saragosiniu vėju, Pilar aikštės su turistais ir jos grožio užvertus galvą į viršų, didelių parduotuvių nukainavimų, kai suknelė kainuojanti aštuonis eurus atrodo per brangi, nes pripratai prie keturių eurų, tų visų pasiveikinimų,padėkojimų, šypsenų, to pasakymo ikipasimatymo(kaip gaila šiandien jų girdėti,nes nežinia, kada pasimatysi) universiteto sienų, gerųjų ir net blogųjų profesorių, mūsų durų skambučio, atvirų žmonių, komplimentų apie mano gerą ispanų kalbą (arba palaikymo mane itale)- pasiilgsiu šito gyvenimo čia. Po šito jau niekada nebebūsiu tokia kokia buvau, džiaugiuosi, kad išmokau tiek mielų dalykų, kurie padeda džiaugtis gyvenimu.

Viskas turi pradžią ir pabaigą. Jau pirmą dieną būdama Ispanijoje žinojau, kad man čia patiks ir bus liūdna išvykti. Niekada nemaniau, kad taip liūdna. Esu tikra, kad čia sugrįšiu. Nežinau ilgam ar trumpam, bet tikrai dar ne kartą. Koordinatorės paklausus, kodėl man pasiūlė vykti į Ispaniją(nors buvau pasitrinkus kitas šalis) tarp argumentų buvo ir vienas toks- nes mes pamanėm, kad tavo charakteriui labiau tiktų Ispanija. Ir tai šimtu procentu tiesa. Šią akimirką nežinau, tinkamesnės vietos man turėti erasmus. Visi kas buvo erasmuse pasako šį sakinį, tad ir aš pakartosiu – tai buvo geriausias iki šiol mano gyvenime patirtas pusmetis!!!

Ačiū visiems, kurie skaitė. Ačiū mamytei, tėveliui ir broliui-jūsų palaikymas man labai svarbus.Ačiū močiutei ir seneliam už geras mintis. Ačiū dėdėms ir tetoms, pusseserėms ir pussbroliams.Ačiū mano draugėms ir draugams Lietuvoje. Tik dėl jūsų visų aš patikėjau, kad galiu ir tik dėl jūsų visų noriu sugrįžti į savo namus Lietuvoje.

Besos!

Sandra

P.S. Niekada nedvejokite jei turite šansą!!!

Ir vėl trumpam po Ispanijos saule

Geriausia būtų rašyti, kai viskas dar gyva, nes vis prisimenu ko nors nepaminėjus. Štai kai skridom atgal į namus Madrido orouoste mano rankinis bagažas peršvietus pasirodė įtartinas. Paprašė, kad atidaryčiau, o tuomet jau aš prašančiu veidu klausiau ar būtina, nes lagaminas buvo vos vos užtrauktas ir viskas kaip mozaika sudėliota (juk parsivežti norisi daug, o Ryanair rankinio bagažo taisyklės labai griežtos). Na ką atitraukus aišku nieko įtartino nepasirodė, šiaip net nekilnojo daiktų, tiesiog pamatęs saldainius oro uosto darbuotojas paklausė, ar lauktuvėms vežu, ir kartu su dar vienu keleiviu padėjo man užtraukti (įsivaiduojat trise vieną lagaminėlį bandant užtraukt). O štai Briuselio oro uoste lagaminas nebuvo toks laimingas. Aišku jiems vėl kažkas įtartino pasirodė ir teko vėl atidaryti ir tada mano nelaimei orouosto darbuotoja viską iškilnojo. Nieko neradus atidavė lagaminą-visą sujauktą. Tada teko vos ne iš naujo bandyti susidėti daiktus. Aišku viską dariau per sukastus dantis-kas gali bandyt sprogdinti toki maža orouostą?(Turi tik vieną patikrinimo liniją). Ir šiaip tame orouoste labai jau nesava jaučiaus-pagrindinė kalba ten prancūzų(oj kiek Ieva užtruko, kol išaiškino, kad nori nusipirkti tik karšto vandens vaistams pasidaryti) ir žinoma, vis daugiau supančių lietuvių. Pagrinde imigrantai, su mažais vaikais ir pokalbiais apie tai kaip jie naturaliai gyvena, kokiam geram rajone turi butą arba tiesiog apie tai kokie jie "faini". Ir taip tarpusavyje, kas geresnis. Keista, bet atrodo, kad visas lėktuvas buvo tarpusavyje pažįstamas ir tik mes dvi-ispanakalbės (:

Na o grįžimas po atostpgų į Ispanijos saulę irgi turėjo savo žavesio. Pirmiausia tai skridome per Diuseldorfą (beje, kurio skrydzius Ryanair žada nutraukt). Kadangi Vokietijoje buvome apie 8 ryto, o mūsų lėktuvas buvo tik penktą vakaro nusprendėme nuvažiuoti pasidairyti į miestą. Po ilgų aiškinimųsi su autobuso vairuotoju, kuris kalbęjo tik vokiškai patekom į tinkamą. Truputėli teko nusivilti. Miestas tikrai labai gražus ir garsėja savo pasirinkimu parduotuvėms ir geriausiam "shopingui". Pražingsniavom gatve  su Luis Voiton, Chanel ir kitais garsiais prekių ženklais garsėjančiomis parduotuvėmis. Bet tiesiog buvo apsiniaukę, visą laiką lijo ir šalta (na aišku šilčiau nei Lietuvoje) Prieglobsčiu tapo parduotuvės ir jų didžiulės nuolaidos. Rūbai, kurie kainavo kažkada 40-30 eurų dabar kabo sukabinti prie kainų už 5, 10 eurų. O nukainuotų jų tiek daug, kad tik akys raibsta, visko norisi ir supranti, kad negali viršyti savo limito. Čia viena iš problemų mąstant ir apie grįžimą namo, kiekvienas naujai įsigytas daiktas ar rūbas mintyse pamatuojamas - ar daug nusvertų lagamino svorio)Taigi po niūraus Diuseldorfo turėjome skristi tiesiai į savo namus- Saragosą. Deja įsįdus į lėktuvą buvo pranešta, kad šis sugedo, nežimos tikslus gedimas tad dabar teks palaukti, kol išsiaiškins. Po 10 minučių buvo pranešta, kad sugedo variklis ir bus bandoma jį pataisyti, jeigu nepavyks būsime persodinti į kitą. Kažkodėl man su Ieva iškart pirma mints buvo, kad mums nereikia jog taisytų šitą lėktuvą, tegu skraidina su kitu. Dar po kiek laiko pranešė, kad pakeitė kažkokią detalę ir dabar viskas puiku. Ių keleivių veidų neatrodė, kad viskas gerai. Tad dviejų valandų kelionė buvo truputį įtempta, nes visi lėktuvo leidžiami garsai buvo ne tie, o kiekvienas pakratymas primindao, kad dar prieš keletą minučių šiam lėktuvui neveikė variklis. Bet atskridome sėkmingai. Netgi laiku (nežinau kaip tai įmanoma vėluojant išskristi 40 min, bet pasirodo skridome kitu maršrutu)Ir pasitiko mus šiltas Saragosos vėjas (: Buvo nuostabu, žieminė kepurė vėl buvo nustumta į patį spintos galą.

Dabar egzaminai. Tai dėl jų aš tiek laiko tylėjau. Mokytis teko daug ir intensyviai. Pasitaikė egzaminu net po du tą pačią dieną. Pirmasis egzaminas, kuri laikiau buvo padalintas į dvi dalis teorija ir praktika. Tad vieną dieną laikėme teroiją-žodžiu, o kitą dieną rašėme praktinę užduotį. Žinoma, buvo baisu egzaminas žodžiu. Pirmiausia, tai dėl kalbos-o jeigu žinosiu atsakymą, bet nemokėsiu išsireikšti? Žinoma, baisoka, kad nepaklaustų kaip nors ir suktai,kad po to nė pati nesuprasčiau apie ką čia. Egzaminas nuo Lietuvoje laikomų žodžiu išsiskyrė tuo, kad laikymosi datą galėjai pasirinkti pats iš trijų pateiktų. Geriausias variantas rinktis kuo ankstesnę, nes jei egzamino metu atsakinėjant profesorius tau pasako,gal nori ateiti rytoj? reiųkia,jog šiandien neišlaikei ir gali bandyti dar kartą kitą dieną(jokių oficialių skolų nerašo)Trečiąją dieną neišlaikius tiesiog per praktinę užduotį raštu gauni ir teorinius klausimus) Skiriasi ir tuo, kad tik atėjus pas profesorių tau užduodamas klausimas ir tu neturi jokių penkių minučių sau užsirašyti gaires-atsakinėji iš kart. Mano egzaminas buvo sėkmingas iš pirmojo karto. Profesorius pasirodė tikrai malonus, pirmiausia uždavė teorinius klausimus, o vėliau tiesiog diskusinio pobūdžio,kaip aš manau. Antrąjį egzaminą taip pat turėjome žodžiu ir tuomet jau prasidėjo raštu. Sistema paprasta-kaip ir Lietuvoje. Auditorijoje sėdim tarpais, su savim tik tušinuką turime (ir žodynus Erasmus studentai). Keista buvo kai per vieną egzaminą dėstytojas mus paveikslavo su savo telefonu. Šiaip egzaminai labai ilgi -išvargina. Paskutinįjį laikėm nuo pusės penkių iki aštuonių vakaro. Tačiau patiko tai, kad Erasmus studentai tarpusavyje labai draugiški, nejaučiama jokia konkurencija, tad gavus geresnius konspektus iškart jais pasidalinama. Profesoriai per daugiausiai nenuolaidžiauja, tačiau patikina, kad vertindami atsižlvegs jog esame Erasmus studentai ir į gramatines kalaidas nekreips dėmesio. Kažkaip užtikrintas labiau pasijunti, kai dėstytojas priėjes klausia, ar sunku, ar supranti visus žodzius,o tuo pačiu jei kas neaišku stengias labai padėt. Tad jeigu reikėtų lyginti su Lietuvoje esančiais tikrai nepasakyčiau, kad lengvesni ar sunkesni-mokytis reikia viskam. Sunkumo duoda svetima kalba, nes turi versti žodžius,kurie negirdėti. Tačiau atrodo, kad vertinimas labai griežtas. Aštuntukas turi stipraus pažymio vardą, nes devintukai ir dešimtukai retai gaunami.

Šiandien tiek, ryt mano paskutinė diena šitoj nuostabioj šaly..ryt ir paskutinis blogas bus..