Mėnuo Ispanijoje ir streikas

Negaliu patikėti, kad dar tik lygiai prieš mėnesį aš atvykau į šią šalį, kai termometro stulpelis rodė 42 laipsnius aukščiau nulio,o vien nuo minties pasakyti ką nors ispanų kalba pradėdavo imti jaudulys. Mėnuo čia prabėgo labai greitai. Dabar suprantu, kad pusmetis studijų svetimoje šalyje nėra taip ir daug (: O kai dar turi begalę planų, kuriuos nori įvykdyti per šį pusmetį...
Suprantu, kad Lietuvoje būnant klausyti apie šiltą ir gerą orą nėra labai smagu, tad galiu pradžiuginti, kad jau antra diena kaip ir pas mus atvėso, termometras vos pasiekia +22C įsidienojus, o ankstyvais rytais būna vos 10 laipsnių šilumos. Mūsų rūpestingoji šeimininkė prieš išeinant į universitetą visuomet pasiūlo užsirišti šalikėlį. Paskutinėmis dienomis jai tenka dažnai pas mus lankytis, nes vis dar tvarko ta vieną vamzdį. Kadangi namas siekia vos ne 100metų, šeimininkė pati prižiūri kaip vykdomi darbai, kadangi bijo, jog bus sugadinta architektūra (bet, atrodo, kad šiandien jau baigė-beliko tik nudažyti sieną, kuri slepia vamzdį)Nors mums ir netrukdė šeimininkės apsilankymai- rytais atnešdavo laikraščių, saldainių,o vakar visą pintinę persikų-paskutinis šių metų Ispanijos derlius.  Juk jau ruduo!


UNIVERSITETAS

Praėjusią savaitę Ispanija pasakė sudie vasarai ir pasisveikino su rudeniu. Nesvarbu, kad oficialiai atėjus rudeniui vis dar buvo vos ne +30C, bet prasidėjo kartu ir mokslo metai. Pirmadienį aplankėme savo fakulteto koordinatorę ir gavome dalykų ir paskaitų tvarkaraščius, laikinus studento pažymėjimus ir prisijungimus prie bevielio interneto visame universitete. Turime lygiai mėnesį laiko išsirinkti, kokius dalykus norime studijuoti ir pačios susidėlioti tvarkaraštį. Tad nuo antradienio pradėjome lankyti paskaitas. Pirmąja paskaita pasirinkome Filosofia dialogada. Profesorius pasirodė labai mielas ir draugiškas. Sakė esantis liberalus žmogus ir supranta, kad gali tekti pavėluoti į paskaitą (kas labai būdinga ispanams) ar tekti išeiti anksčiau. Vienintelis reikalavimas paskaitoms pasiruošti iš jo naujausios knygos (kurios dar nėra bibliotekose ir kainuoja 24 eurus). Trečiadienį apsilankėme teisės fakulteto bibliotekoje. Labai erdvi, o dirbantys darbuotojai labai paslaugus (visaip jie mums ieškojo tos profesoriaus knygos, bet deja dar nėra).Bibliotekos atmosfera man patiko, tarsi ir kviečia pasilikti su knyga (: Ketvirtadieniai ir penktadieniai laukia ilgiausi, kadangi pasirinkome paskaitas, kurios prasideda nuo 10val. ryto ir baigiasi 20.30val. vakaro. Gavome dalykų programas ir, žinoma, vėl kokių knygų reikia su savimi turėti (jau neminint, kas be ko, Ispanijos Konstitucijos). Pasirinkusios labiau tarptautinius dalykus sutikome savo bendraminčių erasmus studentų. Visi taip pat klausosi ištempę ausis ir nesupratę kažko klausiamu žvilgsniu žiūri į savo kompanionus. Teisės fakultetas nėra naujas, tačiau renovuotas ir susideda iš dviejų dalių(senoji ir naujoji). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad panašesnis labiau į baseiną, o ne mokymosi vietą. Kadangi visur dominuoja plytelės rusvos, gelsvos ir mėlynos spalvos(jos tokios glazūruotos). Kiekvienoje auditorijoje Mac dideli ir nauji (bent man taip atrodo) kompiuteriai prie dėstytojo stalo, mikrofonas, įranga žiūrėti filmuotai medžiagai ar skaidrėms. Kiek teko lankyti auditorijų visos amfiteatro stiliaus(suolai puslankiu ir kyla į viršų). Pačiame fakultete be bibliotekos yra ir savarankiško studijavimo auditorijos-didžiulės salės su suolais ir lempomis arba kompiuteriais. Veikia ir kopijavimo centras, tačiau jame gali kopijuotis tik lapus, atsinešus knygą ji nebus kopijuojama (suprask, pažeidžiamos autorinės teisės) Tad prireikus nusikopijuoti kelis knygos lapus universitete gali ta padaryti pats, nes kopijavimo aparatų pristatyta visuose aukštuose, tereikia turėti specialią kortelę su kreditais (jau ir pas mus VU taip bibliotekoje yra). Turbūt būtų ne taip jau ir paprasta iš šono suprasti, kad tai teisės fakultetas, kadangi patys studentai rengiasi laisviau negu Lietuvoje, o dažno iš jų rankose su savimi be knygų pamatysi besinešiojant ir motorolerio šalmą. Motoroleris labai populiari transporto priemonė, ne tik tarp jaunų ar tik vaikinų. Rytais kostiumuoti vyrai ir moterys pralekia pro mus, o universitete prie pagrindinio įėjimo esančio motorolerių aikštelėje tikras spalvų ir modelių paradas. Tad jų jau tikrai nestebina, kad šalia ant kėdės esančios kuprinės ir motorolerio šalmas.

ALHAFERIA

Sekmadienis - kultūrinimosi diena. Keliavome į Aljaferia- islamiški rūmai išlikę vos ne pačiame Saragosos centre dar iš IX a., o antrame aukšte tų pačių rūmų jau iš karalių laikų IX a. išlikusi architektūra ir neįtikėtino grožio lubos!!! Šiuo metu šie rūmai tarnauja Aragono regiono tarybai (Saragosa yra sostinė šio 1 300 300 gyventojų turinčio regiono, iš kurių pusė gyvena Saragosoje)  2001 m. šie rūmai įtraukti į UNESCO sąrašą kaip labiausiai atskleidžiantys Aragonijos  vietinę architektūrą.  Kituose Ispanijos miestuose( Sevilijoje ir Granadoje) likę islamiški statiniai yra statyti kopijuojant Aljaferios architektūrą. Ekskursijos rengiamos kiekvieną dieną, tačiau sekmadieniais jos nemokamos ir dar plius pavedžioja gidas. Mūsų kompanija buvo gan tarptautinė: dvi lietuvaitės, turkas, šeši prancūzai ir vienas ispanas, kuriam gal vos 10 metų, bet šioje situacijoje išmanantis daugiau negu mes(kadangi dvi prancūzės gyvena ispanų šeimoje ir berniukas buvo iš tos šeimos). Buvo labai smagu, kai dešimtmetis berniukas pamokė mus kaip pereiti apsaugą, nusipirkti bilietus ir laukti ispanakalbio gido (kadangi tai vienintelė bendra kalba mūsų draugų kompanijai) Paklausus berniuko vardo išdidžiai atsakė,kad yra Zapatero ir, žinoma, kaip tikras ispanas su visais pasisveikino bučiniais į skruostą (: Vėliau visos ekskursijos metu uždavinėjo gidui klausimus ir stebino kitus ispanus esančius mūsų grupėje :D


STREIKAS

Rytoj trečiadienis -HUELGA GENERAL- Generalinis streikas. Streikuos visa Ispanija. Jau visą mėnesį pirmi laikraščių puslapiai tik apie tai ir terašo, universitete pilna plakatų, dalijami lankstinukai. Streikuojama prieš pensininkų ignoravimą( Ispanija daugiausiai turinti pensinio amžiaus žmonių Europoje ir su mažiausiu gimstamumu) , studentų sąlygų bloginimą (planas Bolonija), nesugebėjimą išeiti iš krizės ir polinkį į Amerikos politiką(kas labiausiai siutina Ispanus). Paklausus savo namų šeimininkės, ką apie tai mano jį, gavau atsakymą, kad pritaria šiam streikui. Ji mano, kad su juo nieko nepasieksime, nes jau per vėlu (įstatymai jau priimti), tačiau bent jau parodys valdžiai, kad yra nepatenkinti ir gali už save pakovoti. Be to Ispanija ne vienintelė, kuri streikuoja. Kitos Europos šalys, turinčios gilias streikavimo tradicijas (pvz. kaip Prancūzija) taip pat prisideda. Tiesą pasakius, man tai labai įdomu, kaip visa tai vyks. Jau yra žinučių internete, kad oro uostose siūloma turėti tik rankinį bagažą, o universitetuose gali nebūti paskaitų. Šiandienos laikraščių antraštės skelbia, kad plakatai paruošti, šūkiai sugalvoti ir pasiruošiamieji darbai baigti- visai, kaip per kokias Kalėdas. Jau nežinau, kelintą lankstinuką gavau su išvardintais motyvais už streiką ir pilna programa(kelintą valandą ir kur bus streikuojama, diskutuojama. Kadangi studentai turi savo programą, darbininkai savo ir pan.)Žiūrėsim, kas bus toliau...

Neatrasta Saragosa

Visuomet įspūdžių ir įvykių daugiau negu turi laiko juos aprašyti. Tad prabėgus dar vienai savaitei turiu ir vėl ką pasakoti. Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kuomet aš ir Ieva mokėmės ispanų kabos baigiamajam egzaminui,o šeimininkai rodė butą naujiems gyventojams. Kaip tikri šeimininkai jie pastebėjo, kad virtuvėje atsirado keistas vamzdžiais bėgančio vandens garsas (kuris mums pradžioje nekėlė įtarimo, bet po to sustiprėjo taip,kad net būdamas ne virtuvėje girdi). Tad buvo iškviestas meistras. Sakyčiau santechnikas, bet pasirodo, jis visų galų meistras, tad titulų sumažinti negalima. Tad atvykęs meistras turėjo padaryti du darbus: pirma, išsiaiškinti kodėl toks garsas ir antra, sutvirtinti tualetą vonioje,nes lyg ir buvo nestabilus. O kaip manote kas iš to išėjo? Išgirdęs vandens keliamą garsą jis kaip per meksikiečių serialus rodo ištarė tik "Ajajai" ir pakratė ranka- supratom, kad tai jau blogai. Kadangi čia jis niekuo negalėjo padėti perėjo prie antro darbo- tualetas. Kadangi mums reikėjo ruoštis egzaminui palikome ji meistrauti,o pačios savo kambariuose mokėmes. Po penkių minučių buvom persmelktos dužimo garso. Mano pirma mintis,kad tualeto nebeturim. Aš neklydau, jis iš tiesų apvertė tualetą ir vandens bakelis sudužo į keletą skirtingų dalių. Tokiomis situacijomis apima dvigubi jausmai: juokas ir mintys,o kaip pasakyti šeimininkams? Kaip tik tuo metu pasirodė ir šeimininkai, jų reakcija buvo labai rami ir vis kartojo "ramiai" besiteisinančiam ir beatsiprašinėjančiam meistrui. Mums buvo pažadėta, kad ryt bus pastatytas naujas tualetas (už kurį, žinoma, nereikės mokėti). Bet "manana"(ryoj) galioja ir šiems darbams. Tad kitą rytą, grįžusios po egzamino neradome naujo tualeto, tačiau dalį nugiautos sienos. Pasirodo vamzdžiai seni, tad reikės pakeisti, žinoma, ne iškart, o manana. Tad atėjus penktadieniui tikėjomės naujo tualeto ir vamzdžio. Dalinai gavom visa tai ir dar daugiau...

Penktadienis

Taigi apsigyveno penktadienį nauji gyventojai: italas Carlos ir prancūzas Valentinas. Tik grįžome į namus po paskutinės dienos kursuose pasitiko šeiminkai su naujienomis. Supažindino su naujais kaimynais. Italas Carlos atvyko su savo vyresniu broliu Džiuzepė. Jis gyvens mūsų bute didžiausiame ir brangiausiame kambaryje, nors jiems jis atrodo labai pigus. Carlos pasakojo,kad studijuodamas Milane už butą, kurį dalijasi su dar dviem vaikinais moka 700 eurų, tad čia mokėti 300 eurų atrodo labai pigu. Priešingai prancūzas  šeimininkei pasakė, kad neturi daug pinigų ir išsirinko pigiausią kambarį. Šeimininkė labai jo pagailėjo, bet kaip mes su Ieva spėjam, kad tiesiog jis nusprendė daugiau pinigų skirti pramogoms, o ne komfortiškam gyvenimui( taip nusprendėm,nes jau antrą dieną kai ėjo pirkti maisto parsinešė kartu ir traškučių ir kitų nebūtinų maisto produktų, nepasirodė,kad jau labai taupus). Abu vaikinai ispaniškai kalba labai laužytai. Tiksliau prancūzas išvis nekalba jokia kalba išskyrus prancūzų. Tad su juo bendraujant kyla problemų, noris pasakyti, bet matai, kad nesupranta.Bet abu labai draugiški ir tikimės pavaišins mumis savo šalių virtuvių patiekalais(Džiuzepė gyrė savo brolį,kad šis puikiai gamina)

Šeštadienis

Buvo didžioji diena apsipirkimams. Kodėl didžioji? Nes visi dideli prekybos centrai yra miesto pakraštyje, iki jų nuvažiuoti reikia laiko, o grįžus puse septynių iš intensyvių kalbos kursų nieko daugiau nebesinori. Tad šeštadienį paskyrėme prekinimuisi. Pirmiausia vykome į IKEA. Dižiulė parduotuvė pradedant baldais ir patalynėm ir baigiant nuotraukų rėmeliais ir lėkštėmis.Beje šioje parduotuvėje sutikome ir pirmuosius lietuvius ne studentus. Net dvi šeimas nugirdome kalbančias lietuviškai. Po IKEA keliavome šturmuoti rūbų parduotuvių, turėjome sąrašus,kad trūksta patogių tapkių po namus, gėlių(nusipirkau pipirą!), ispaniškos telefono kortelės ir pan. Deja, ne viską pavyko nusipirkti. Svarbiausia norėjosi telefono kortelės, tad nuėjome į parduotuvę, kur parduoda visų telefono kompanijų korteles. Pardavėjos paprašėme rekomenduoti ,kuri būtų pigiausia rašyti SMS trumpąsias žinutes. Ši atsakė,kad pigiausio varianto šiuo metu neturi, bet maloniai pasiūlė antrą pagal pigumą. Nusprendėme imti. Ne taip paprasta, tam, kad gautumei telefono kortelę reikai pateikti pasą. Pateikėme savo korteles. Gavome atsakymą,kad tokios galioja tik mūsų šalyje, reikia paso. Suėmė juokas ir lietuviškas pyktis. Kaip tai? O jei aš su kortele tik keliauju po europą ir neturiu paso? Tai ką, dabar pusę metų lieku be telefono ryšio? Atsakymas buvo vienintelis- apgailestauju. Nusprendėme pabandyti pirmadieni savo laime su kortelėmis, kadangi pakalbėjome su ispanu ir sakė, jog kortelės visuomet taip pat puikiai tinka kaip ir pasas. O žinote, kam to reikia? Dėl terorizmo! Jei sumąstytum susprogdinti bombą naudodamas savo telefono numerį. Nors Ispanijoje nėra terorizmas problema, bet atsargumas gėdos nedaro. (pagalvojau, gal ir pas mus galėtų taip būti, tuomet neskambinėtų močiutėms chuliganai ir neviliotų iš jų pinigų sakydami, kad jų vaikai pateko į avariją). Grįžom namo ir atradom dar vieną naują gyventoją- anglė Emily. Gyvena Londone, bet mokosi New Castle ispanų ir prancūzų filologiją. Puikiai šneka prancūziškai, tad apsidžiaugėme, kad pavyks susikalbėti su prancūzu Valentinu.

Sekmadienis

Nuostabi diena. Saulėta!!! Nors rytas gan apgaulingas, atrodo vos +18C laipsnių, o įsidienojus pasiekia ir +29C. Su Ieva paskyrėme šią dieną Saragosos pažinimui. Papusryčiavome netoli mūsų namų esančioje kavinukėje: kava su pienu (paprašius latte būsi kreivai nužiūrėtas, ji čia nepopuliari) ir bandelė. Kavinukėje žmonių netrūksta, o ir pastovėjus eilėje nebelieka mūsų išsirinktų bandelių. Įsitaisėme prie geriausio staliuko, o aplink mus pagyvenusi moteris su sūnumi gėrė kavą, draugės šnekėjosi ir nieko daugiau netrūko.  Šiandien pagrindinė gatvė buvo uždaryta, nes pasirodo Saragosoje sporto diena. Tad gatvėje buvo galima pamatyti vaikus užsiiminėjančius įvairiu sportu, pradedant futbolu ir baigiant gimnastika. Mes nusprendėme aplankyti Aljaferia rūmus statytus ir išlikusius Saragosoje dar nuo musulmonų laikų (kadangi sekmadieniais nemokamai galima lankyti) Tačiau šiandien, kaip vėliau sužinojome, buvo pašarvotas vienas iš žinomesnių Ispanijos  artistų, politikų ir rašytojų - José Antonio Labordeta. Tad teks kitą kartą aplankyti (: Kita mūsų stotelė iš Expo 2008 parodos likę pavilionai.Pagrindinė pasaulinės parodos „EXPO Zaragoza 2008“ tema – vanduo ir darnus vystymasis.

Tad išlikę nemažai fontanų. Visi labai skirtingi ir žaismingi. Užtenka tik sėdėti ant suoliuko ir stebėti, kaip vanduo žaidžia, pasidaro iškart gerą. Ir aš kaip vaikas žaidžiau su vandeniu (: Plotai didžiuliai, kai įsivaizduoji, kiek čia žmonių plaukė pažiūrėti..kažkas nesuvokiamo..apsilankėme vandens muziejuje, kuriame galima pamatyti penkias upes ir jų gyvūniją. Nerealu buvo tai, kad vienintelės lankytojos buvome mes, tad visi akvariumo grožiai atsiskleidė. Kaip šeimininkė vėliau komentavo, visi ėjo pažiūrėti per Expo parodą ir net po tris valandas laukdavo eilėje, kad galėtų nusipirkti bilietą. Tikrai galiu pasakyti, kad verta!!! Savo pažintinę kelionę užbaigėme funikulieriumi, kuris perkelia iš vienos Ebro kranto pusės į kitą. Beje, pirkusios bilietą į vandens muziejų gavome nuolaidą ir kelionei funikulieriumi.

Beje, dėl egzamino. Išlaikiau B2 kalbos lygį!!!(lygiai yra iš viso šeši, mano ketvirtas. Tad dar du lygiai liko- turiu, kur stiebtis)Esu patenkinta, nes aukščiau vienu lygiu išlaikė studijuojantys ispanų filologiją (: Vienas iš geresnių būdų lavinti savo ispanų kalbą yra žiūrėti filmus, tad šį vakarą visi naujieji buto gyventojai einame į ispanišką filmą kino teatre. Kaip sekėsi papasakosiu kitą kartą (:

Viduržemio jūros šiluma rugsėjį...

Teisingai! Šį savaitgalį buvau prie Viduržemio jūros. Pasaka!!! Bet apie viską nuo pradžių (:

Jau savaitė kaip gyvenu nebe viena. Praėjusį savaitgalį atsikraustė Ieva. Mudvi kartu mokysimės Saragosos universitete, keliausim ir dalinsimės džiaugsmais, tad ji bus dažna šio blogo herojė (: Nors kalbų mokytojai rekomenduoja negyventi kartu su savo tautybės žmonėmis, tam, kad tektų vartoti daugiau ispanų kalbą, bet turėti šalia kažką primenančio namus yra gera. O be to, mes ir taip dar laukiam naujų keturių gyventojų, tad ispanų kalbai bus kur reikštis!

Šią savaitę jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau jau daug laiko Saragosoje, nes tai, kas man jau atrodo įprasta Ievai vis dar nauja, tad jau teko pabūti šio nuostabaus miesto gide (nors pati dar nespėjau jo viso pažinti) Kaip anksčiau minėjau kursai labai intensyvus, tad vakare grįžus į namus pritrūksta jėgų, kur nors ir eiti, o juk dar laukia ir namų darbai. Tačiau vakare išėjus pasivaikščioti po senamiestį užlieja geras jausmas-negaliu patikėti, kad aš čia! Vieną iš tokių vakarų sutikome ir dar vieną lietuvaitę Ramintą. Ji taip pat čia atvyko pusmečiui pasimokyti, tik privačiame krikščioniškame universitete, esančiame 15km už Saragosos.(Kaip ji pasakojo niekur Lietuvoje nėra mačiusi tokio universiteto: modernios technologijos, sporto salė, lauko ir vidaus baseinai, teniso kortai, pamokos studentams išmokti žaisti tenisą ir pagrindinė taisyklė-būtina turėti nešiojamąjį kompiuterį). Tad mūsų lietuvaičių komūna (kaip aš vadinu) jau plečiasi. Praėjusį ketvirtadienį buvom susirinkusios airiškame pub'e žiūrėti krepšinio rungtynių. Pub'as labai kosmopolitiškas, gali išgirsti kalbant įvairiom kalbom, o ir barmenams, atrodo, lengviau kalbėti angliškai negu ispaniškai. Nors pub'e didelių TV ekranų buvo ne vienas, deja Lietuvos ir Argentinos susitikimo netransliavo ne vienas ispaniškas kanalas. Barmenai labai sąžiningai patikrino kanalus ir TV programas laikraščiuose. Išsigelbėjimas buvo Ramintos kompiuteris ir nemokamas bevielis internetas visame bare (: Likom patenkintos, o bare esantys lankytojai kartas nuo karto žvilgtelėdavo į mus, kai iš didelio džiaugsmo spygtelėdavome arba sušukdavome "Mes už Lietuvą!" Personalas tikrai labai malonus(pasiūlė net prailgintuvą,kad galėtume įjungti kompiuterį į elektros lizdą) Nusprendėm,kad tai mūsų mėgstamiausias ne ispaniškas baras Saragosoje!

Tarragona

Savaitė įtempta, bet turimo čia laiko negalima švaistyti, tad šeštadienį nusprendėme nuvykti prie jūros. Artimiausias paplūdimys Tarragonos mieste. Tik trys valandos kelio autobusu ir mes jau čia. Na ,tiesą sakant , taip paprastai viskas nebuvo: kėlėmės labai anksti, nes pasirinkome važiuoti su 7val. ryto autobusu. Prieš tai dar pirmą kartą išbandėme viešąjį transportą (keista pasirodė, kad stotelėse nerašo, kada atvažiuos autobusas, tiesiog parašyta,kad kas 20min arba kas 10 min. važiuoja; tvarka, žinoma, europietiška - įlipi tik pro priekines duris, iškart nuskanuoji bilieto kortelę. Beje, pažymėjus bilietą, per pirmąją valandą važiuojant su bet kuriuo autobusu ir vėl pažymint, pinigai nėra nuskaičiuojami-tad už 60 euro centų gali važinėti visą valandą su bet kuriuo Saragosos viešojo transporto autobusu). Stotyje žmonių ne per daugiausiai, tačiau vykstančių į Tarragoną pilnas autobusas. Jau prisimenant pirmą kelionę nebestebina,kad nėra konkretaus autobuso, o pasiūlomi du išvykimo takeliai. Mūsų vairuotojas malonus -pora kartų paklausia, ar neturime lagaminų pasidėti į bagažo skyrių (: Na štai mes ir kelyje, kelionė tikrai neprailgo, nes pradžiai papliurpėm, tuomet pamiegojom ir likus mažiau nei valandelei gaudėm vaizdus ( Žiūrėk, žiūrėk kaip gražu!!!) ir pusryčiavom savo sumuštiniais (kurių pasirodo nebuvo galima valgyti autobuse, nes autobuse apskritai draudžiama valgyti). 

Atvykus į Tarragona pasitinka ramybė. Nors jau 10val. ryto, tačiau miestas dar miegojo. Vieninteliai žmonės - tai spaudos kioskų darbuotojai ir mus nustebinę rusų turistai (iš kur jie čia?) Kadangi stotyje esantis informacijos centras nedirbo pagal žemėlapį išsiaiškiname,kad kitas yra labai arti ir leidžiamės į miestą. Reikia paminėti, kad Tarragona yra Tarragonos regiono sostinė, o šis regionas priklauso Katalonijai. Katalonija yra Ispanijoje, bet siekia savo nepriklausomybės. Suprasti jog esi Katalonijoje, o ne Ispanijoje, manau gali tik iš išdidžiai kabančių Katalonijos, o ne Ispanijos vėliavų ir kalbos. Taip kalbos! Katalonijoje kalbama katalonų kalba. Tačiau tam tikrose vietose randama užrašų ir ispanų kalba. Pavyzdžiui, McDonalde (taip taip ir kaip taip galima, esi Ispanijoje,bet eini i Mcdonalds, bet norėjos labai jau spurgos) viskas dviem kalbom. Kad esame Katalonijoe supratome, kai prie užrakintų informacijos centro durų buvo parašyta, kad rugsėjo 11 nedirbs, nes tai Nacionalinė Katalonijos diena. O ispanams nedirbti juk reiškia visiškai nedirbti (nei parduotuvės, nei muziejai). Tačiau pagrindinėje gatvėje randame dar vieną turizmo informacijos centrą, iš kurio eilutė tęsiasi ir lauke, o jame dirbantis vyrukas pasakoja apie lankytinas Tarragonos vietas vis kita kalba (rusų, vokiečių, ispanų ir anglų, bent tiek išgirdom, kol eilėje laukėm)Sulaukus savo eilės buvom pasveikintos su lietuvių krepšinio pergalėm (tą dieną dar nebuvom sužaidę su JAV), informuotos apie Katalonijos dienos šventę, gavome naudingų patarimų ką verta pamatyti atostotogaujant Tarragonoje tik vieną dieną ir kur papietauti. Pagailėjo, jog negalėsime pamatyti iš gyvų žmonių statomo bokšto(nes jau būsime išvykusios į Saragosą) ir buvome palydėtos sėkmės linkėjimais Lietuvos krepšinio rinktinei.(Įdomus pastebėjimas, kuomet aš atsakiau,kad Jums taip pat sėkmės, turizmo informacijos centro darbuotojas pasakė, kad  jiems jos neprireiks, nes jie nežaidžia. Jis turėjo omenyje katalonus, nes ispanai juk vis dar žaidžia dėl 5-8 vietų).

Nors mums nepavyko pamatyti iš gyvų žmonių pastatyto bokšto, tačiau turėjome puikią galimybę įsiamžinti prie tokios statulos. Tokios gyvų žmonių pilys buvo pradėtos statyti būtent šiame mieste jau nuo XVIIIa. (vėliau išplito po visą Kataloniją)Simbolizuoja žmonių ištvėrmę, pusiausvyrą , vertybes ir sumanumą- tai kas juos padarė katalonais. Skirtinga žmonių stovėjimo kombinacija simbolizuoja skirtingus dalykus, kaip žmonių vienybė, ar jaudulys mažo vaiko, kuris iškeliamas į bokšto viršų ir gali pasiekti dangaus aukštį. Ar gi ne gražu? (paveikslavomės ne tik mes, bet ir rusų porelė, kuri manęs paprašė, kad nupaveiksluočiau. Tiksliau ne paprašė, o įkišo savo fotoaparatą man į rankas ir pasakė žodį "foto". Ievai teko mandagesnės rusaitės: "Please, foto.." su stipriu rusišku akcentu... galėjom įsidarbint fotografėm!) 

Pagrindinė gatvė baigiasi milžinišku balkonu iš kurio atsiveria neįtikėtinas vaizdas į Viduržemio jūrą. Iš vienos pusės pakrantė su smėlingu paplūdimiu ir vilomis ant kranto, o iš kitos pusės jachtos ir pramoninis uostas.

Kitas objektas, kurį mes aplankėme buvo iš Romos laikų išlikęs koliziejus. Tas kas buvo pačiame Romos koliziejuje šiuo galbūt nesistebėtų, bet man buvo labai įdomu ir smalsu pažiūrėti. Visada įsivaizdavau tai kaip apvalią areną skirta kruvinoms kovoms, o pasirodo pati scena išsidalina: arena, požeminiai perėjimai, bazilika ir net nekropolis. Aplinkui sėdėti skirtos vietos skiriasi: vienoje puseje dailiai tašytos sėdėjimo vietos, kitoje iš uolos iškaltos. Išsiskiria valdžios platforma ir deivei Nemezidei skirta koplytėlė. Visas vaizdas užburia, gal dėl to, kad pats koliziejus pradėtas statyti Ia.pr.Kr pab. ir IIa. pr. Kr. pradžioje,o už  jo tik Viduržemio jūros vandens žydrumas. Belandžiojant specialiai turistams padarytais takeliais ir besipaveiksluojant po arkomis sutikome vos keletą turistų (vis dėlto buvo ankstoka), tačiau mūsų nuostabai vidury arenos vienas iš turistų pasipiršo savo draugei. Gal ir visai romantiškai skamba: atostogų metu Ispanijoje, viename iš romėnų laikų amfiteatrų pasipiršo...

Nors jau perkant bilietus buvo siūloma nusipirkti universalų vieną ,skirtą net keturiems muziejams, kuris galioja net dvi dienas, mes nusprendėme to  nedaryti, nes per vieną sutrumpinto darbo dieną nespėsime visko apžiūrėti( juk Nacionalinė Katalonijos diena). Tačiau tai puikus sprendimas, taip pat yra siūloma speciali kortelė,kuri galioja priklausomai nuo to keliom dienom perki. Vienai dienai kortelė kainuoja 14eurų, su ja į visus muziejus patenki nemokamai, taip pat nemokamai naudojiesi viešuoju transportu, nuolaidomis kavinėse, viešbučiuose ir kitoms pramogoms. Studentams taikomos 50% procentų nuolaidos, tad lankomi objektai mums kainavo tik 1,50 euro.

Paklaususios informacijos centre duotų patarimų aplankėme ir romėnų bokštą (Ia.), nuo kurio atsivėrė nuostabus visos Tarragonos vaizdas,o taip pat ir tunelį, kuris buvo skirtas arklių ir vežimų lenktynėms,o vėliau netgi tapęs kalėjimu.

Aplankiusios rekomenduotus objektus patraukėme į paplūdimį, vingiuodamos mažytėmis Tarragonos (  apie 140 tūkst. gyv.)gatvelėmis. Pataikėme į Katalonijos dienos šurmulį, kur buvo mokami šokti maži ir dideli, pardavinėjami rankdarbiai ir kitos pramogos. Daug spalvų, vėliavų ir nesuvaidinto jaukumo. Gatvelės siauros, mažytės, visos baigiasi į pagrindinę Ramblos gatvę.

Ženklų vedančių į paplūdimį ne vienas, bet mes pasirinkome artimiausią. Nustebino du dalykai: pirma, niekur nebuvo persirengimo kabinų( tad teko persirengi tualete) ir antra, jokio ženklo, kad tai nudistų paplūdimys nebuvo, tačiau kur ne kur buvo moterų manančių kad tai būtent toks paplūdimys. Žmonių gausa tikrai negalėčiau skųstis. Buvo pats tas (: Beliko tik mėgautis žydru ir šiltu vandeniu ir malonia saule. Na bent jau tada taip atrodė, o vakaro pabaigoje supratome,kad abi įdegėme ir ganėtinai ryškiai. Man tą išdavė ir paraudusi nosis (: Savo kelionę užbaigėme vienoje iš kavinukių (beje, užsisakant apelsinų sulčių visuomet atnešama ir cukraus),o jau keliaujant į autobusų stotį susistabdė mus vyrų kompanija švenčianti bernvakarį. Jaunikis apsitaisęs gladiatoriaus kostiumu ir klausė gal viena iš mūsų būtų jo Elena. Nieko vulgaraus ar negražaus, tiesą sakant labai miela. O sakydama vyrų kompanija tikrai nesuklydau, jiems maziausiai po 35 metus turėjo būti.(Kaip ispanų kalbos mokytoja pasakojo, tai būdingas amžius vestuvėms, čia juk niekas neskuba!)

Grįžom namo pavargusios, bet patenkintos. Daug pamatėm ir tuo pačiu prie jūros pabuvom. Nuliūdino žinia apie Lietuvos krepšinio pralaimėtas varžybas, bet pasidžiaugėme,kad mūsų krepšininkai vis tiek šaunuoliai...suvalgėm dar po dubenėlį šviežių vaisių(nes čia jie labai skanūs ir pigūs) su jogurtu ir nuėjome miegoti, nors turbūt visa Ispanija tik buvo pradėjusi šėlti.. (:

Ar žinote, kad Ispanija išradėjų šalis (:

Šeštadienio rytas. O jo jau reikėjo-miegu kiek noriu (nors kaip taisyklė pabundu anksti). Po intensyvių kalbos kursų savaitgalis tikra atgaiva.Kursai vyksta dar tik tris dienas (ir tęsis dar dvi savaites), bet jau dabar galiu pasakyti, kad jie išties labai naudingi. Prasideda nuo 9val. ryto ir tęsiasi iki 14val. (su pora 5min pertraukų). Tuomet nuo 14val. iki 16val. laikas skirtas pietums, o nuo 16val iki 18val, be jokių pertraukėlių mokomės toliau. Po visko pasijunti pavargęs, bet labai daug sužinojęs. Kursai susideda ne tik iš pamokų apie gramatiką, tačiau mokomasi šnekamojoje kalboje dažnai vartojamų posakių (tokių kaip, jaučiuosi kaip žuvis,kas reiškia nieko neišmanau), plečiamas žodynas, o svarbiausia kalbama apie pačią Ispaniją (jos papročiai, lankytinos vietos, istorija, žmonės ir pan.) Jau šių pamokų metu sukaupiau nemažą patirtį. (Ir kaip liežuvis po truputi atsir iša, mintyse jau nebegalvoju angliškai, vis dažniau ispaniškai) (:

Ar žinojote, kad...

• Pietūs Ispanijoje yra svarbiausias dienos ritualas. Jie prasideda 14 val ir baigiasi 16val. Tuo metu yra uždaromos visos parduotuvės, įstaigos, vaistinės ir pan. Pietauti susirenka visuomet visa šeima ir aptaria savo dieną. Valgymas yra labai svarbus dalykas. Vakarienė nėra tokia svarbi , kadangi vakarieniauti ispanai eina 22val. vakaro ir tai dažniausiai daro ne namie,o eidami per keletą skirtingų kavinių ir barų. Dažnai vakarieniauja didelėse kompanijose su draugais. Atrodo visa tai aš žinojau,tačiau maniau,kad dabar taip ispanai nedaro, tačiau tai tiesa! Jie vakarieniauja 22val. vakaro!!! O kavinė ar baras - tai neatsiejamas gyvenimo elementas. Kiekvieną rytą einant į universitetą tenka praeiti bent dešimt kavinių su pusryčiaujančiais ir laikraščius skaitančiais ispanais.
• Ispanijoje užsisakant alkoholinius gėrimus geriau rinktis iš žinomų gamintojų, kadangi nusprendus paragauti mažiau jums pažįstamo gėrimo, gali tekti gerti skiestą gėrimą, o ne gryną.
• Saragosos regione kaip ir visoje Ispanijoje gaminamas vynas. Tačiau neapsigaukit, ne visi yra laikomi gerais! Vienas iš blogiausių Carineña Montesierra. Kita vertus visuomet rekomenduojama Somontano(Viñas del Vero, Enate) ir Borja (Borsao, Coto de Hayas). Jei užsisakinėdami vyną pasakysite, kad jums ne svarbu kokio, tai būtinai  atneš Carineña Montesierra. Kai kuriose kavinėse ir baruose šis netikęs vynas pilstomas nemokamai.
• Na, o jei jau gerti vyną, tai tik gerame bare. Patys geriausi laikomi tie, kurių grindys yra nešvariausios!!! Tai rodo, kad bare lankėsi daug žmonių, valgė tapas (tradicinis ispanų užkandis), vadinasi, čia skanu! Šeimininkė grindis išplauna (surenka nuo žemės besimėtančius maisto gabalėlius ir pan) tik užsidarius barui (kas Ispanijoje įprasta 5 valanda ryto)
• Ispanai labai mėgsta saldainius. Galima atrasti tikrai labai daug parduotuvių skirtų tik saldainiams (turiu omeny ne šokoladiniams, o tiems karameliniams, guminukams ir pan.) Saldainiai mėgstami ne tik dėl to, kad ispanai būtų smaližiai, bet priežastis yra ta, kad jie kalba labai daug, greitai ir, kas svarbiausia, labai garsiai(kaip jie vadina, La ley de la selva- išgyvenimo įstatymas). Tam, kad gerklė "neuždžiūtų" visuomet su savimi turi čiulpiamų saldainių. Mano kalbos kursų mokytoja ne išimtis-visuomet atsineša saldainių ir jeigu kam reikia maloniai pasiūlo pasivaišinti. Beje, populiarusis visam pasaulyje saldainis Čiupa Čiups buvo išrastas Ispanijoje (:
• Patys ispanai mėgsta iš savęs pasijuokti. Jie teigia, kad nėra labai sumanūs kaip japonai, tačiau turi savų išradimų taip pat. Jiems priklauso trys išradimai ir visi susiję su pagaliuku. Taigi, jau anksčiau minėtas saldainis Čiupa Čiups, tuomet plunksnuotas pagaliukas dulkėm valyti ir stalo futbolas (ant pagaliukų sumauti mini žaidėjai). Nors turbūt vienas iš svarbiausių išradimų (čia jau būtų ketvirtas) yra majonezas. Pirmiausia jis buvo pradėtas gaminti Ispanijos Mahon mieste iš to kilęs ir pavadinimas (Mahonese).
• Kaip jau anksčiau esu minėjusi Ispanai laiko save futbolo tauta ir labai didžiuojasi, kad yra pasaulio čempionai. Tapimas 2008 Europos čempionais ir šiemet pasaulio, Ispanų gyvenimą pakeitė daugeliu aspektu, bet vienas iš svarbesnių, kad nuo šiol jie gali ramiai vilkėti marškinėlius ar kitą atributiką su Ispanijos vėliava. Iki 1975 metų Ispanijoje galiojo diktatūrinis rėžimas(kurio metu buvo skleidžiama propaganda ir pan., kad yra viena Ispanija(viena kalba, vėliava ir t.t.) ir labai pabrėžiamas simbolių nešiojimas), įvedus demokratiją ir gavus laisvės, nešiojimas rūbų su Ispanijos atributika reiškė priklausymą ekstremistinei grupei palaikančiai diktatūrinį rėžimą. Tačiau Ispanams tapus futbolo čempionais, vilkėti Ispanijos simbolius tapo tiesiog savo komandos palaikymas. 

• Ispanija, kentėjusi nuo diktatūrinio rėžimo, šiuo metu nėra viena Ispanija. Baskija, Katalonija siekia savo nepriklausomybės. Įvažiavus į šių regionų teritoriją su Ispanijos atributika būsi pasitiktas nelabai maloniais žvilgsniais. Kadangi būtent daugiausiai šie regionai kentėjo diktatūriniui rėžimui esant-jiems nebuvo galima kalbėti savo kalba(baskų ir katalonų), laikytis savo papročių ir pan. Dažnai vyksta streikai ir boikotai tam, kas yra ispaniška. Netgi per pasaulio futbolo čempionato finalą kuomet žaidė ispanai su vokiečiais, baskai palaikė pastaruosius. Neapykanta didžiulė.
• Ispanija didžiulė šalis, tad UNESCO saugomų vietų turi, tačiau vienas iš įdomesnių paveldo saugomų objektų jau yra mano anksčiau minėtos bulių statulos ant aukšto kalno( pirmame savo pasisakyme apie kelionę į Saragosą minėjau,kad pasitiko didžiulis bulius ant aukšto kalno) Tad ką Jūs sau manot, pasirodo,kad šių bulių visoje Ispanijoje yra kelios dešimtys, o jų dydis maždaug 30x60 metrų! Gigantai! Štai kodėl jie matosi iš taip toli (:

Galėčiau dar pasakot, bet laikas į parduotuvę, juk ryt sekmadienis ir niekas nedirbs. O žinote, kodėl niekas nedirba? O jei Jūs grįžtumėtė 5 valandą ryto ar benorėtumėte, kur ir eiti sekmadienį?

Kodėl žmonės atvyksta į Ispaniją ir kiti ispaniški ypatumai

Na va, jau greitai bus ir savaitė kaip gyvenu šioje šalyje. Jei tai būtų poilsinė kelionė dar turėčiau keletą dienų (žinoma, kurių metu gailėčiausi,kad jau metas išvykti), o grįžusi sakyčiau, mačiau Ispaniją. Bet ne...Ispanijos taip greitai nepažinsi...Kiekvieną kartą išeidama į miestą atrandu vis kažką naujo. Leiskite pasidalinti savo nuostabom.

Turbūt niekada nesakysiu, kad ispanai yra lėti. Jie skuba taip, kad net degant raudonam šviesaforo signalui eina per gatvę, apsižvalgo paskubom ir bėga. Ir visi taip!!! Pasijuntu nejaukiai likusi vienintelė prie perėjos laukti žalio signalo,kai netgi dvi bangos pėsčiųjų jau perbėgo gatvę (:

Arba man labai smagi atrodo jų mada (ir ne tik, tai ir būtinybė) turėti vežimėlį su ratukais, į kurį sudedami pirkiniai arba tiesiog daiktai, kuriuos reikia pervežti. Pilnas miestas moteryčių (ir ne tik) su vežimėliais, kas stumia į priekį, kas tempia iš paskos. Vežimėliai ne šiaip sau maišas ant ratų, o naujausios mados tendencijos,(parduotuvėse ne tik rankinukai, bet ir vitrinose mirga naujausi vežimėliai) spalvos ir patogumas. Prekybos centruose yra speciali vieta, kur laikomi vežimeliai. Primena lyg kokią dviračių ar automobilių parkavimo aikštelę.

O dėl parkavimo aikštelių, na bent jau šalia manęs tokios nėra. Tad mašinos paliekamos gatvėse, kurios yra ganėtinai siaurios, tad eismas tik vienpusis. Bet kiekvienoj gatvėj, šalia eilės gražių mašinų, būtinai bent trys motoroleriai stovi.(Oi, Titi, tau su Linu čia gyvenimas būtų: turėtumėte ką taisyti ir kur važinėti. Mačiau net rožinį motorolerį!!)

O išėjęs sekmadienį į miestą lieki nustebintas. Nedirba niekas!!! Net prekybos centrai!!!Tad užsimanius "ko nors skanaus" teks laukti iki pirmadienio. Išsigelbėjimas yra kinai. Kaip buto šeimininkė sakė, jiems nėra nieko švento - dirba net sekmadieniais!

Bet štai atėjus pirmadieniui miestas dirba visu pajėgumu. Prekybos centrai pilni žmonių ir visi perka!!! Nesvarbu, ar tai būtų rūbų skyrius, ar kvepalų. Reikia visko. Tikrai išsižiojau, kai šiandien puse vienuolikos ryte būdama prekybos centre, pamačiau, kiek daug žmonių ir net eilės kosmetikos skyriuje. Dėl maisto prekių parduotuvių , nėra ko stebėtis-per sekmadienį daug galima sugalvoti, "ko skanaus norėtum":D

Labai man patinkantis bruožas ispanų yra tas, kad gamtą jie myli. Pačiam mieste žolės ne per daugiausiai,(Saragosa priklauso Aragono regionui, kuris pasižymi tuo pačiu ir žalia ir negausia augalija) tačiau ta kuri yra, kiekvieną rytą laistoma. O šiukšlių rūšiavimas-šventas dalykas. Visuomet stovi keturi konteineriai:popieriui, stikliui, plastikui ir visom kitom šiukšlėm. Tam, kad nemaišytum ant konteinerių parašyta ką galima mesti( pvz., sąsiuvinius ant popieriaus arba uogienės stiklainį prie stiklo.) Neleis susimaišyti ir patys produktai, pavyzdžiui, ant arbatos dėžutės parašyta, kad suvartojusi turėčiau nepamiršti išmesti į konteinerį su mėlynu dangčiu(jis skirtas popieriui).

Smagus dalykas iš buities reikalų atrodo skalbinių džiaustymas. Butuose esantys balkonai yra tikdėl gražumo ir skalbinių juose niekas nedžiausto(priešingai prisimenant Portugaliją). Visi skalbiniai džiaustomi vidiniame kieme: atsidarai vonios langą ir prieš tavo akis daug šniūrų, išdžiaustai rūbus ir lauki kol išdžius. Jei netyčia bekabinant koks nors išsprūdo ir pliumptelėjo žemyn, ar atgausi priklausys nuo to virš ko tavo skalbiniai kabėjo, nes gali nukristi ant kaimyno skalbinių krūvos, gali nukristi tiesiog ant žemės(tuomet bėgi žemyn ir su atskiru raktu atsirakini vidinį kiemą )arba jis gali užkristi ant stogo ir čia jau tavo išradingumas pasiimti savo skalbinius. Kaip tik einu susirinkti savųjų -šiandien gali būti audra!!! 20val. vakaro +23 ir apniukęs dangus su nežymiais žaibais(prisimenant kas dėjosi vasarą Lietuvoj)

Dar trumpai apie rugsėjo pirmąją. Kodėl trumpai? Nes ji ne šventė Ispanijoje. Mokslo metai čia prasideda rugsėjo 21-ąją. Tačiau man savotiškai kaip ir prasidėjo, kadangi šiandien buvo pirmoji diena ispanų kalbos kursams. Ryte 9val. laikiau testą, 13val. jau žinojome savo lygį ir porą valandų mokėmės. Savo pačios nuostabai patekau į aukščiausią lygį.

Besimokančiųjų grupė labai įvairi, nors turiu pasakyti,kad dominuoja vokiečiai. Kaip visuomet pirmosios pamokos skirtos susipažinimui. Per tas dvi valandas sužinojau,kad anglas  jau turintis virš 40m. atvyko mokytis ispanų kalbos, nes Ispanijoje gyvena jo brolis,o jis pats anksčiau dirbo Ganoje (Afrika),viena iš vokietaičių būdama devyniolikos metų viena pati, su kuprine ant pečių apkeliavo aplink pasaulį tam, kad nusprestų ką nori mokytis ir išsirinko architektūros istoriją ir judaizmą(teigė, kad  taip nusprendį po Jeruzalės, kuri pavergė. Nesiginčiju,mano tokie patys prisiminimai apie ši miestą), austrė studijuojanti ekonomiką ir politikos mokslus praktiką atliko Argentinoje; vokietis (kurio vardo nesugebėjo ištarti net mokytoja) pasirodo turi tėvus iraniečius, bet brolius amerikiečius (Tėti, dėdė Daliau, močiute ir kiti nesijaudinkit, manęs vesti jis nenori ir išvis kai reikėjo pasakot apie savo idealą ,sakė kad mėlynos akys nepatinka), fMary(perkopusi jau 50m. seniai) teigė vykusi iki Ispanijos 30val., bet džiaugiasi,kad galės išmokti kalbą, suomis kaip visada buvo ramus(ir net išsigandęs), japonė Jaruki(mano draugė tapo iškart) pasakojo apie neigiamą patirtį Ispanijoje-ispanai neskiria japonų nuo kinų, tačiau su pagarba žiūrima tik į japonus(tad jai kartą teko būti palaikytai kine, kurios yra laikomos ne kokios profesijos atstovėmis)...Tad grupė marga..

Mokytoja griežtoka, traukia žodžius iš mūsų ir taiso, neleidžia vartoti įprastų žodžių ir dažnai klausia ,kodėl. Pvz.  atsakinėjant į klausimą su kuo gerai sutari savo šeimoje vartoti žodžių mama, tėtis, brolis ir sesuo buvo nevalia(jie ir taip aiškus ir žinomi). O atsakius į klausimą, koks tavo mėgstamiausias ispaniškas žodis, visuomet seka klausimas,o kodėl? (mano mėgstamiausias žodis buvo Hola!, kadangi nuo šio žodžio viskas prasideda: draugystė, kalba, žinios ir pan...)

Šiam kartu tiek, eisiu žiūrėti krepšinio (beje, ispanai save laiko futbolo šalimi ir labai didžiuojasi, kad yra pasaulio čempionai, tad vakarykštės krepšinio rungtynės su lietuvių pergalė prieš juos, jiems yra nė motais)